Ukmergės kultūros puslapiai

"Tik Dievas ir Čekuolis žino, kas bus rytoj..." - citata iš savotiško dienoraščio internete, kurį rašo čia susibūrusio Algimanto Čekuolio fanų klubo nariai - rašytojo gerbėjai. Jie savo fantazija kartais nelabai nusileidžia ir pačiam autoriui, stebindami, gražiai pralinksmindami ar priversdami kvatoti. Štai tik keletas „faktų internete“: A.Čekuolis yra aštuntas pasaulio stebuklas. Jis toks šviesus, kad matomas plika akimi iš kosmoso. Jei Dievas būtų konsultavęsis su A.Čekuoliu, pasaulis būtų sutvertas greičiau nei per šešias dienas. Sako, kai kurie žmonės gimsta su marškinėliais. A.Čekuolis gimė su akiniais, todėl viską žino. A.Čekuolis moka šūkauti ženklų kalba, gali kalbėti Brailio raštu, jis užuodžia tamsą, girdi šviesą, mato garsą ir jaučia spalvas, sugeba kalbėti ir rašyti paukščių kalba. A.Čekuolis nepasakoja istorijos, istorija pati pasikeičia po jo laidos. Jis užtaiso visas enciklopedijų spragas. A. Čekuolis mintinai žino visų pasaulio laikraščių straipsnius nuo 1898 metų. Jei Lietuvoje sninga, vadinasi Algimantas Čekuolis truputį nepataikė į arbatą įberti cukraus. Ir, žinoma, jau neverta minėti, kad jis išrado ir cukrų, ir arbatą, ir sniegą, ir Lietuvą...

Todėl nieko keisto, kad ir į susitikimą Viešojoje bibliotekoje su šiuo linksmu, visą laiką besišypsančiu, jumorą žarstančiu žmogumi susirinko didžiulis būrys jo knygų skaitytojų, rašytojo rengiamos televizijos laidos „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ klausytojų. Sveikindamasis su ukmergiškiais, jis vis nepaliovė juokauti. Išgirdęs, kad bibliotekos šeimininkai visus metus „derino“ šitos viešnagės detales, su šypsena atrėžė: „Netikėkit, jie manęs nekvietė...“ Bet atvažiavęs į Ukmergę, nuoširdžiai džiaugėsi ir tikino, jog jaučiasi mūsų kraštiečiu, nes kurį laiką jaunystėje mokėsi Ukmergės berniukų gimnazijoje. Dar labiau nudžiugo, salėje išvydęs buvusį savo klasės draugą Vytautą Gipą, kurio nematė daugelį metų.

Į susitikimą rašytojas atsivežė naujausią savo knygą „Šešios progos numirti“. Tai knyga, kurioje Algimantas Čekuolis pirmą kartą prabyla ir apie save, apie tai, kas jį suformavo, kaip pats sakė, tokį „pusiau nevykėlį, pusiau nedakeptą...“ Svečiais pripažino, jog jo knyga – nelabai įprastas žanras Lietuvoje, o ir pasaulyje. Tai – enciklopedinė publicistika. Gilios enciklopedinės žinios, o publicistiniai apmąstymai todėl, kad norėjosi parodyti, kaip visa tai svarbu Lietuvai.

Rašyti apie save jį paskatino faktas, jog jau ne viena „graži ponia“ vis siūlosi parašyti jo biografiją. „Kai manęs nebebus, sulėks visi kaip vanagai, prirašys apie mane būta ir nebūta, kaip aš po to „iš ten“ pataisysiu? – juokavo rašytojas, pasakodamas apie savo naująjį kūrinį. – Nenoriu, kad kai ateis laikas, kiti vargtų, bandydami ką nors išgalvoti...“

Bendraudamas su renginio dalyviais, rašytojas prisiminė pirmuosius Sąjūdžio metus, susitikimus su ukmergiškiais pilnutėlėje Kultūros centro salėje, kur prieš rinkimus atvykdavo kartu su Gunaru Kakaru, Kaziu S aja ir kitais pirmųjų Atgimimo metų aktyvistais, prisiminė prabėgusius metus legendiniame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ kuris pirmasis tais laikais prabilo apie Kūčias, Kalėdas, Velykas ir kitas lietuviškas šventes, tautos praeitį. Paklaustas vieno renginio dalyvio, kaip vertina dabartinę Lietuvą, A.Čekuolis pasiūlė prisiminti tuos laikus, kai parduotuvėse būdavo „tik jaučio kanopos“, akcentuodamas mintį, jog dabar turime patį didžiausią turtą – laisvę, tik ne visada tai suvokiame...

Melanijos Širvienės nuotraukos.