Šis renginys autorių sumanymu turėjo vykti Laimos Dzigaitės „Žolynų kampe“, švytinčiame nuo smaragdinės žalumos ir vasaros žiedų. Tačiau nuo pat ryto smagiai pliaupęs lietus visus suginė į antrąjį namų aukštą, į medžiu ir žolynais kvepiančią Dailės galeriją, kuri jau trečius metus suburia jaukiam pabendravimui meno žmones – poetus, rašytojus, muzikus, dailininkus, kitus atlikėjus. Kaip šypsodamasi sakė pati galerijos šeimininkė, tai tarsi arbatos vakarai Čechovo laikais, kai į rašytojo namus susiburdavo bendraminčiai aptarti literatūros naujienų, padiskutuoti, pasiginčyti...

Šį kartą rimstantis gęstančios dienos vakaras buvo skirtas nauj ajai Leonoros Jankeliūnienės poezijos bei impresijų knygai „Vėjų laiškai“, kurią įstabiais floristikos darbais iliustravo Laima Dzigaitė, knygos viršeliui skirtame paveikslėlyje pavaizdavusi pačią eilių autorę. Renginyje dalyvavęs režisierius Vytautas Česnaitis patikino, jog lietus šiandieną ne šiaip sau prapliupo. Tiesiog tokiam susibūrimui reikėjo ne sodo erdvės su savais garsais ir vėjais, o jaukaus kamerinio artumo, kurio kaip tik ir sklidina Laimos galerija – tarsi savotiškas gamtos labirintas, kuriame užkoduota daug metaforų. O jaunosios smuikininkės Daumantės Krikštaponytės atliekama populiarioji Frenko Sinatros daina „Mano kelias“ tik gražiai patvirtino: „Šiandien einu keliu, kuris yra gan sudėtingas, tačiau ištart galiu: taip, aš laimingas. Kiek daug gerų žmonių likimas lėmė man pažinti! Turiu tikrų draugų ir nebijau jais nusivilti”.

Pasak Vytauto Česnaičio, Leonora, palyginti su kitais mūsų krašto kūrėjais, žengia gerokai priešaky, ir kiekviena jos knyga – vis tobulesnė. Gintautas Stankaitis prisipažino susižavėjęs autorės impresijomis – visiškai nauja vaga lietuvių literatūroje, kuriose atsiveria pasaulinė žmonijos patirtis. O neateiti į knygos pristatymą jis tiesiog negalėjo, nes pašto dėžutėje rado labai gražų, originalų Laimos Dzigaitės sukurtą pakvietimą – tokio, sakė, niekada dar nebuvo gavęs...

Zita Bataitienė džiaugėsi pavykusiu kūrybiniu duetu: poetė Leonora ir dailininkė Laima susitinka jau nebe pirm ajame bendrame projekte, kuriame gražiai papildo viena kitą. Leonora kalba žaibų viražais, o Laima atsiliepia aidu – žolynų šnabždėjimu, karalių paslaptimis, kurios ne visiems ir įmenamos. Ir nesvarbu, kad dovanotos gėlės nuvysta – lieka žydėjimas...

Iš Veprių į susitikimą atvažiavusi poetė Rasa Jaskelevičienė su šypsena kalbėjo, jog su buvusia savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja L.Jankeliūniene jos bendrauja nuo IX klasės iki dabar. Mokyklos laikais, juokėsi prisimindama Rasa, ji buvo pati nepažangiausia klasėje, maištaujanti, ieškanti savų kelių, savų atradimų, ir todėl labai svarbu buvo laiku ištartas protingas mokytojo žodis. „Dabar pedagogai taip nebendrauja su mokiniais, kaip bendraudavom mes su savo mokytoja“, - kalbėjo buvusi Leonoros mokinė.

L.Jankeliūnienė prisipažino, jog yra reikli ir kritiška sau. Parašiusi eilėraštį, po kurio laiko ji atranda, ką norėtų pakeisti, kas nors galbūt pakito ir jos mąstysenoje. Taip po truputį eilėraštis ir šlifuojamas. Impresijų žanrą ji „atrado“ jau antrojoje savo knygelėje, buvo jų ir prieš keletą metų poezijos rinkinyje „Žaibo viražai“. „Impresijos – mano stichija, nes esu nenuorama, nenustygstanti, todėl ir suspėju užrašyti gimstančią impresiją – mažą poetinę miniatiūrą“, - sakė knygelės autorė. Pasak jos, nuo to, ką Dievulis davė, niekur nepabėgsi. Dvasinės šviesos, kūrybos kibirkštėlės neišmuša niekas, ir negali nerašyti, kai kažkas vedžioja tavo ranką ir tam atsiliepia širdis...

Pirmieji eilėraščiai, poetinės miniatiūros gimdavo dar mokyklos suole. Leonora prisimena, kaip dešimtoje tuometinės Pirmosios vidurinės mokyklos klasėje jai reikėjo sutikti į mokyklą atvykstantį rašytoją Antaną Vienuolį, pasiruošti sveikinimo kalbai. Literatūrą labai mėgo, ja domėjosi ir Leonoros tėtis, priklausęs šaulių organizacijai. Namuose buvo labai daug knygų. Artėjant tremties pavojui, tėtis užkasė jas sode. Tačiau mamai ir broliui nepavyko išvengti tremtinio dalios – 1948 metų gegužės 22 dieną jie buvo išgabenti į amžinojo įšalo žemę - Igarką.

Vakaro metu knygos autores gražiu žodžiu sveikino Veprių parapijos klebonas Gintautas Naudžiūnas, r ajono literatai, šeimos nariai. Eiles iš naujosios L.Jankeliūnienės knygos skaitė dailininkės dukra Karolina Spalgėnaitė.

Namų šeimininkė vaišino svečius firminiu savo patiekalu – medumi suteptais taleriais, apibarstytais monardos, agurklės, medetkos bei kitų gėlių ar žolynų žiedlapiais. Tai, anot, Laimos, šių namų vizitinė kortelė. Namų, kuriuose jaukiai susigyvenę, karaliauja žolynai, dailininkės rankose virstantys mažais stebuklais.

Melanijos Širvienės nuotraukos.