„Lietuvos istorijoje turėjome daug atvejų, kada laisvės gėlė buvo laistoma krauju, kad palaužta ir nuvytusi vėl atgimtų. Taip suprato pasikartojantį istorijos vyksmą beginkliai civiliai kariai Vilniuje prie televizijos pastatų ir aplink parlamentą, taip suprato ir tie, kurie buvo parlamente, balsu ar tik širdy prisiekę nepasitraukti. Nedarėme sau priekaištų dėl to, kad ryžomės vėl atsistoti lygūs kitų tautų bendrijoje ir kad gali būti aukų, tarp kurių greičiausiai atsidursime ir mes patys. Kovojome garbingai, nekeisdami savo principų. Vilniaus įvykiai virto tarptautiniais, ilgalaikės reikšmės, daugiau pasaulyje pakeitę negu tuo pat metu suprojektuotas Persų įlankos karas“, - rašo Vytautas Landsbergis savo atsiminimų knygoje „Lūžis prie Baltijos“, kurioje pasakoja apie sudėtingą tautos kelią į Nepriklausomybę, analizuodamas taikaus išsivadavimo būdus, lemtingus bei tragiškus įvykius, palietusius pasaulio sąžinę.

Šis leidinys – vienas iš daugelio, eksponuojamas dokumentų parodoje, skirtoje Sausio 13-osios įvykiams. Čia - jau anksčiau išleistos knygos, kaip antai populiarios serijos „Išsivadavimo metraštis“ leidinys „1991-ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“, Antano Šimkūno knyga „Kalbėsime, kol gyvi“ (Lietuvos radijas ir televizija atgimimo metais), Michailo Pustobajevo „Agresijos kronika“, Edmundo Ganusausko „Gyvoji barikada“ , fotoalbumas „Sausis: Laisvės fotografija“ bei kiti leidiniai.

Dalį ekspozicijos sudaro knygos apie žuvusius laisvės gynėjus: Stanislovo Abromavičiaus knyga „Gyvenkit laisvi ir laimingi“, skirta Tito Masiulio gyvenimui ir žygdarbiui, Inos Dagytės – „Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis“ bei publikacijos apie juos spaudoje. Ir dviem dešimtmečiams praėjus sunku abejingai skaityti rašinį apie žuvusį aštuoniolikmetį Darių Gerbutavičių, mokyklos nespėjusią baigti Loretą Asanavičiūtę bei kitus, tomis sausio dienomis paaukojusius savo gyvybę už Lietuvą.

Parodoje galima pavartyti ir patį naujausią, praėjusiais metais pasirodžiusį leidinį, skirtą žuvusiųjų už tautos laisvę atminimui, - „Mes buvome ten... 1991 metų sausio 13-oji“. Pirmajame šio leidinio tome publikuojama 1990-1991 metų įvykių seka, žuvusiųjų biografijos ir gyvųjų liudijimai, gausiai iliustruoti išraiškingomis nuotraukomis. Šalia šio leidinio – ir naujutėlė kompaktinė plokštelė „Nežinomi Didvyriai“, kurioje – filmas apie sovietų agresiją Vilniuje, skirtas 1991 metų sausio įvykių 20-mečiui.

„DULCE ET DECORUM PRO PATRIA MORI“ – „Kilnu ir garbinga yra už Tėvynę mirti“, - taip vadinosi 1991 metų sausio 16 d. publikacija „Tiesoje“, kurioje rašoma apie tai, kaip dieną ir naktį šimtai tūkstančių žmonių su vainikais ir žmonėmis kantriai stovi akimis neaprėpiamose eilėse prie Vilniaus sporto rūmų, kur pašarvoti žuvusieji, kad atiduotų jiems pagarbą. Gedi ne tik lietuviai. Tai – visų tautų tragedija ir gedulas. „Mes, anų laikų savanoriai, ėjom nuo Jonavos iki Daugpilio, nuo Širvintų iki Giedraičių su paprastais, senais ginklais. Bet vis dėlto ne tuščiom rankom. Tačiau nei anuomet, nei dabar žuvusieji nėra beprasmės aukos. Tokia mūsų tautos lemtis – nuolat gintis nuo priešų“, - žemai nulenkęs galvą, kalbėjo 90-metis kunigas, dukart savanoris Jonas Žvinys, šiaip taip su lazdele atkakęs iš Šv.Rapolo bažnyčios į Sporto rūmus. Šalia žuvusių laisvės gynėjų nuotraukų parodoje publikuojamas Lietuvos Respublikos Prezidiumo nutarimas dėl jų apdovanojimo (po mirties) I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.

Parodoje eksponuojama ir daugiau unikalių rašinių, prisiminimų, fotoiliustracijų, originalių dokumentų.

Melanijos Širvienės nuotraukos.