Ukmergės kultūros puslapiai

Kraštotyros muziejuje sausio 20 d., skambant poezijai ir tremtinių dainoms, artimieji, bičiuliai, šeimos draugai ukmergiškiams pristatė tremtinės Elenos Kačinskaitės – Mižutavičienės prisiminimų knygą „Gyvenu ir tikiu“. Pernai rudenį, sulaukusi 92 metų, autorė iškeliavusi Anapilin, dar suspėjusi pasidžiaugti ką tik išėjusia savo knyga, kuri ne tik papildo tragiškus Lietuvos istorijos puslapius, užpildytus 1941 metų birželio tremties klaikuma ir beviltiškumu, bet ir liudija nepaprastas žmogaus dvasios galias. Atsiminimuose praslenka Pomiano herbo bajorų Kačinskų palikuonių gyvenimo keliai per ištisą šimtmetį – iki Lietuvos Atgimimo XX a. pabaigoje.

E.Mižutavičienės tėvas gimė Deltuvos valsčiuje, jos mamos gimtinė – Siesikai, Garbuvos palivarkas. Elenos mama dar neturėjo 18 metų, kai anksti mirusio jos senelio draugas, Siesikų klebonas, ėmė piršti jai kaimyną Juozą Kačinską, gyvenusį netoli Deltuvos, Drievaltuveko dvare. Kad gautų leidimą leisti už vyro nepilnametę merginą, klebonas rašė vyskupui prašymą, ir 1900 metais, gavus vyskupo leidimą, buvo iškeltos vestuvės. Jaunavedžiai, nenorėdami gyventi šeimoje su artimaisiais, išvažiavo į Šalkavą ir netrukus įsikūrė čia buvusiame Elenos ir Juozo Kazakauskų dvare, sutarę su savininkais geromis sąlygomis jį išsinuomoti. Čia, Šalkavos dvare, gimė 9 Kačinskų vaikai. Trys pirmieji mirė dėl ligų ir nelaimingų atsitikimų, o likusieji šeši, tarp jų ir Elena, išgyveno iki senatvės.

Apie tai ji pasakoja savo prisiminimų knygoje, apie tai buvo kalbama ir renginio metu. Jame dalyvavęs profesorius Romualdas Baltrušis prisiminė, kaip jam kartą paskambino akademikas Zigmas Zinkevičius ir papasakojo, jog gavęs Elenos Mižutavičienės laišką, kuriame ji rašo norinti išleisti prisiminimų knygą. Akademikas paprašė profesoriaus pasidomėti būsimąja knyga, patalkinti jos autorei. Paskaitęs knygos rankraštį, R.Baltrušis kreipėsi į Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos vyriausiąjį redaktorių poetą Robertą Keturakį, kuris tapo ir E.Kačinskaitės-Mižutavičienės prisiminimų knygos redaktoriumi.

Vakaro metu R.Keturakis paskaitė knygos ištraukų, apie jos autorę pasakojo E.Kačinskaitės sesers anūkas Šarūnas Kraujalis, gražiai prisipažinęs, jog savo gyvenime turėjęs tris močiutes – taip jis vadino ir savo močiutės seserį, kuri jį mylėjusi lyg savą. Renginio vedėja Birutė Gudeliauskienė, muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė prisiminė knygos autorės viešnagės akimirkas Ukmergėje, buvo demonstruojami dokumentinio filmo kadrai, įamžinę Elenos Kačinskaitės pasakotus prisiminimus. Renginio dalyviams ir svečiams koncertavo Julijos Juodienės vadovaujamas „Tremtinio“ choras, eiles skaitė Tamara Reingardtienė.

Leidinio redaktorius Robertas Keturakis padovanojo porą knygos egzempliorių Vlado Šlaito viešajai bibliotekai, tad susipažinti su Elenos Kačinskaitės-Mižutavičienės prisiminimais gali visi ukmergiškiai.

K. Darulienės nuotraukos.