Ukmergės kultūros puslapiai

Smagiai spaudžiant šaltukui, susiruošėme į kelionę pas kolegas Žemaitijoje. Pro Panevėžį, Šiaulius, Kuršėnus, Akmenę, grožėdamiesi apsnigtais laukais ir saulėje spindinčiu šerkšnu, keliavome į Mažeikius. Čia, rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko literatūros vakaras „Kai praeitis iš naujo prabyla“, kurio metu buvo pristatyta Vlado Pupšio knyga „Prašau žodžio...“ Kelionės, trukusios kelias valandas, metu ne kartą prašėme vairuotojo Rolando stabtelti – rūpėjo pasidairyti, pasidžiaugti gamta, pasiklausyti žemaitiškos šnektos.

Kartu su knygos sudarytoju, autoriaus broliu, Vytautu Pupšiu ir ją išleidusios leidyklos vadovu Valdu Mikalajūnu ruošėmės literatūros vakarui, bet pakeliui į Mažeikius mūsų laukė ne vienas itin mielas ir malonus stabtelėjimas. Šiauliuose, šalia Katedros pabirusiame daugiabučių mikrorajone, aplankėme seną Vytauto bičiulį, buvusį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus vadovą, Bronių Krištupaitį, kuris iki SODROS raižė pasaulio jūras ir vandenynus tarptautiniuose refrižeratoriuose, dirbdamas laivo gydytoju. Kad patekome į jūrininko namus, išdavė daugybė gražių smulkmenų – nuo simbolinio jūros švyturio statulėlės iki įvairiose pasaulio šalyse ragauto alaus butelių etikečių, kurių aistringas kolekcionierius surinkęs kelis tūkstančius. Senas jūsų vilkas vaišino mus šiaulietišku „Gubernijos“ alumi, o ukmergiškis Vytautas Pupšys traukė iš krepšio ukmergietiško HBH butelaitį...

Skubame, nes saulė krypsta vakarop, o kelias dar gana tolimas. Pasiekę Akmenės rajoną, šalia kelio Kuršėnai – Mažeikiai , Ventos regioniniame parke, „atrandame“ Papilės miestelį. Čia savo paskutinius trejus gyvenimo metus praleido ir mirė žinomas lietuvių istorikas rašytojas Simonas Daukantas. Čia jis ir palaidotas, miestelio kapinaitėse ant piliakalnio. 1925 metais ant jo kapo buvęs knygnešys, liaudies meistras Antanas Raudonis, pastatė iš akmens iškaltą paminklą, simbolizuojantį nulaužtą ąžuolo kamieną. O dar po penkerių metų, 1930-aisiais, miesto skverelyje ant aukšto postamento iškilo skulptoriaus Vinco Grybo sukurta, Berlyne išlieta, bronzinė Simono Daukanto skulptūra. Papilės vardą miestelis gavo nuo to, jog viduramžiais šiose vietovėse buvo daug pilių ir piliakalnių. Ir šiandieną čia stūkso du Papilės piliakalniai, vienas iš jų vadinamas Pašalpos kalnu. Keliauninkai būtinai stabteli šalia piliakalnio augančios istorinės liepos su 13 (kadaise buvo 17) kamienų. Papilės pakraščiu, darydama gražią kilpą, teka Venta, o mūsų automobilį keliolikai minučių sustabdo Liepojos-Romnų geležinkeliu atriedantis traukinys. Nuobodžiauti netenka - Vytautas mums pasakoja apie Papilės geologinį draustinį ir apie unikalią Ventos atkarpoje atsivėrusią jūros periodo darinių atodangą su gausiomis tuometinės faunos liekanomis. Šią atodangą tyrė daugelis mokslininkų, o rašytojas Dionizas Poška 1863 metais čia surinko pirmuosius išmirusių jūros periodo gyvūnų liekanų pavyzdžius.

Mažeikiai pasitinka jaukiais temstančio vakaro žiburiais viešojoje bibliotekoje, į kurios salę renkasi senieji miesto gyventojai, dar prisimenantys kadaise čia gyvenusių Pupšių šeimą. Žmonės renkasi į sociologijos mokslų daktaro, buvusio Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto katedros vedėjo Vlado Pupšio (1934-2009) knygos „Prašau žodžio...“ pristatymą. Šioje knygoje – prieškario ir Antrojo pasaulinio karo metų Mažeikių gyvenimo vaizdai autoriaus, tada dar vaiko, žingeidaus berniuko, akimis. Jo vaikystės dienos bėgo bobulės namuose, kur kiekvienas daiktas turėjo savo vertę, kur buvo savi ritualai, savi papročiai, savi kvapai. Vien caro laikų keleivinio vagono išvaizdą turinti cukrainė ko buvo verta! O arbatos gėrimas to meto Mažeikiuose buvo virtęs ritualu, einančiu dar nuo prieškario laikų. Kad bobulės namuose būdavo geriama aukštos kokybės arbata, liudijo likusios metalinės dėžutės ir užsilikęs stiprus arbatos, išnaudotos prieš 15-20 metų, kvapas. Tas kvapas primindavo paveiksluose matytas svetimas šalis ir jų žmones skabančius į pintines žalius arbatos lapelius horizonte boluojančių kalnų fone. Bobulės namuose buvo ir daugiau įdomių dalykų – senoviška dieduko Antano Gusto lazda su įmantria rankena, senos lenkiškos maldaknygės su „paauksuotais“ viršeliais, pusseserės Helės lietos akvarelės ant sienos su romantiškais, mėnulio šviesa nušviestais parko tvenkiniais.

Apie tai vakaro metu renginio dalyviams pasakojo knygos autoriaus brolis Vytautas Pupšys, kuriam susitikimas Mažeikiuose tapo tarsi šventos skolos išpildymu šeimai, artimiesiems, giminėms. Ne visi ir žino, kad Vytautas – Marcelės Kubiliūtės krikštasūnis. Tos pačios M.Kubiliūtės – Lietuvos karo žvalgybos legendos, ištikimos lietuvių tautos dukros, Vyties kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinų, Šaulių žvaigždės kavalierės, kuri pelnytai vadinama ryškiausia jungtimi tarp „užgesusių žiburių“ – Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Juozo Tumo-Vaižganto, Jono Jablonskio, Vydūno, Prano Mašioto ir vėlesnių kartų Lietuvos šviesuolių, įtvirtinusių Nepriklausomybės idealus ir žadinusių tautą priešintis XX a. okupantams bei jų klikai.

Renginio šeimininkė, viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dangira Undžienė atrado daug gražių sąsajų su knygoje aprašyta Mažeikių praeitimi ir vakare dalyvaujančiais senaisiais miesto gyventojais. Atsirado buvusių kaimynų, pažįstamų, giminaičių, kurie dar labiau praturtino prisiminimus, papildė juos naujomis detalėmis, vardais ir datomis.

UAB „Valdo leidykla“ direktorius Valdas Mikalajūnas prisipažino, jog buvo smagu bendrauti su knygos sudarytoju Vytautu Pupšiu, kurį derėtų vadinti tikruoju autoriumi, atradusiu senoje lentynoje visų užmirštą brolio dienoraštį ir panorusiu jį išleisti. Vyrai sutarė –gali būti, jog gims dar viena knyga (o gal ir ne viena) apie žinomus žmones, jų likimus, tarpusavio bendravimą ir įtaką dabarčiai.

Bibliotekos šeimininkų nuoširdumo dėka vakaras buvo kupinas šilumos, romantikos, poezijos ir jaunystės nostalgijos. Atsisveikindami su svetingais šeimininkais, pažadėjome – naujos knygos pristatymas pirmiausia vyks Mažeikiuose! O su viešosios bibliotekos direktore Aldona Jonauskiene aptarėm ir būsimąjį savo projektą, kuriam jau ir pavadinimą sugalvojome: „Tarp Šventosios ir Ventos“. Sukviesime į vieną būrį žemaičių ir aukštaičių poetus – Mažeikių ir Ukmergės literatus! Klausysimės vieni kitų poezijos, tarmiškos šnektos ir dainų. O Vytautas Pupšys pažadėjo: poezijos skaitymai bus pratęsti jo sodyboje prie ežero, liepsnojant draugystės laužui, ragaujant jo sumeškeriotos lydekos...

Autorės ir V. Mikalajūno nuotraukos.