Ukmergės kultūros puslapiai

Šimtai priešų buvo, o mūs tik trisdešimt.
Nesiderėjom – krauju už Tėvynę mokėjom.
Tegul kitos kartos mus mini ir žino,
Kad kainos neturi Tėvynė: mirtis arba laisvė!
Juzė Dirsytė- Žižienė. „Krauju mokėjom“. Skiriama kapitonui J.Krikštaponiui

Tarp daugelio Lietuvos žmonių, ant Tėvynės aukuro sudėjusių pačias brangiausias aukas, minime ir kapitoną Juozą Krikštaponį, apie kurio gyvenimą ir partizaninę veiklą pasakoja gausūs parodos eksponatai, įvairių metų rašytiniai šaltiniai, liudininkų prisiminimai, likę laiškai, kiti dokumentai.

Juozas Krikštaponis, pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos seserėnas, - užulėnietis. Krikštaponių, turėjusių 50 ha ūkį, sodyba dunksojo gražioje vietoje prie miško. Juozas jau partizanavo, kai raudonieji sudegino jų namus. Bendražygiai vėliau pasakojo apie skausmingą partizano apsilankymą sudegusioje tėviškėje. Juozas ilgai žarstė pelenus, vartė nuodėgulius. Rado savo medalių už sportą (buvo boksininkas, šuolininkas), keletą kitų nesudegusių relikvijų. Spausdamas pistoletą kietai ištarė: „Šito tai jie nesudegins!..“

„Juozas Krikštaponis buvo didelis Lietuvos patriotas, - prisimena giminaitį Juzė Dirsytė-Žižienė (jie buvo iš to paties kaimo, Juozas – jos tėvelio krikštasūnis, pusbrolis). – Galėjo pabėgti į užsienį. Jo žmona pasitraukė į Vokietiją, o jis liko tėviškėje“.
Juozas Krikštaponis gimė 1912 m. kovo 1 dieną. Mokėsi Užugirio pradžios mokykloje, Raguvos progimnazijioje, Marijampolės gimnazijoje. Turėjęs pašaukimą būti gydytoju, bet dėdė, tuo metu jau Lietuvos prezidentas, paskatino mokytis Kauno karo mokykloje (paskutiniais nepriklausomybės metais Juozas pats joje dėstė). Leitenantas Juozas Krikštaponis tarnavo Antrajame pėstininkų pulke Kaune. Tapo vyresniuoju leitenantu, paskui kapitonu. 1940 m. grįžo į tėviškę. Netrukus tapo partizanu.

Spaudos leidinių, eksponuojamų parodoje, publikacijos pasakoja, kaip 1945 m. sausio 17 d. J. Krikštaponio junginį apsupo NKVD pajėgos. Kareiviai užėmė apkasus. Šešias – septynias valandas trukusiose kautynėse žuvo 18 partizanų, krito ir vadas.

Kur ilsisi Vyčio apygardos vado kauleliai – kas žino? Ar užkasti žvyrduobėse prie „Vienybės“, ar buvo išvežti į Pivonijos šilą? Perlaidojus iš ten rezistentų palaikus, kapitono Juozo Krikštaponio atminimas taip pat buvo įamžintas paminkle Dukstynos kapinėse. Kiti tuokart žuvę būrio partizanai palaidoti Lėno kapinėse, jiems pastatytas paminklas.

Prabėgę dešimtmečiai Lėno miške dar išsaugojo tų įvykių pėdsakus: tebėra apkasų žymės, duobė ženklina kitados išdegusį durpyną, dar žymus griovys, ant kurio šlaito buvo sumesti partizanų kūnai. 1996 m. partizanų žūties vietoje Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio nario Stasio Žižio iniciatyva su Vytauto ir Mykolo Dirsių parama pastatytas medžio kryžius. O spalio 6 d. kapitono Juozo Krikštaponio vardu pavadintoje Ukmergės miesto aikštėje jo atminimui atidengtas paminklinis akmuo.

Daug įdomios informacijos apie Vyčio apygardos partizanų kovas rasime enciklopediniame žinyne „Lietuva ir istorija“, Nijolės Gaškaitės ir Dalios Kuodytės knygoje „Lietuvos partizanai“, leidinyje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, enciklopedijoje „Lietuvos kariuomenės karininkai“. Prisiminimais apie kapitoną J.Krikštaponį savo knygoje „Jaunystę atidavėm Tėvynei“ dalijasi Stasys Žižys, apie jį knygoje „Kovoje dėl Lietuvos laisvės“ rašo Antanas Šimėnas. Partizanų kovų ir miškuose bėgusios kasdienybės puslapiai atsispindi fotoalbume „Už Laisvę ir Tėvynę“, knygoje „Laiko atodangos“, išleistoje minint Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 10-metį.

Melanijos Širvienės nuotraukos.