"Tauta dainavo net ir švilpiant kulkoms" - toks leitmotyvas keliauja per visą jaunos režisierės Giedrės Žickytės (nuotraukoje) filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Vasario 24 d. Ukmergės kultūros centre parodytas filmas patiko visiems – tiek jaunajai, tiek ir vyresnei kartai.

Dokumentinius kadrus kompiliuojantis filmas nukelia mus į laikus, kai prasidėjus „perestroikai“ kūrėsi naujos, iki tol neįprastos roko grupės, atsivėrė šio muzikos stiliaus festivalių organizavimo galimybė. Viena iš tokių grupių buvo „Antis“, o žymiausias ir įspūdingiausias festivalis – „Roko maršas per Lietuvą“. Grupė "Antis" suburta iš muzikos mėgėjų lyg ir vieno vakaro koncertui, tapo viena ryškiausių šio "maršo" žvaigždžių, o kartu ir Atgimimo kvieslių.

Būtent per muzikinę „Anties“ kūrybą, jos koncertus priartėjama prie Sąjūdžio, Baltijos kelio, galiausiai – tragiškai-herojiškos Sausio 13-osios. Tuometines nuotaikas puikiai nusako filmo kadras, kuriame kokių dešimties metų berniukas kalba apie Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe.

Filmas baigiasi buvusio „Anties“ lyderio Algirdo Kaušpėdo pajuokavimais apie materialią dabartį – pasvarstymais kiek galėjo kainuoti keramikinės varlės, puošiančios jo baseiną.

Po filmo, susitikusi su žiūrovais autorė pasakojo, kad ji nekūrė istorinio filmo. Tuo laiku buvo tiek įvykių, kad teko apsistoti ties vienu kuriuo nors. Todėl jauna režisierė pasirinko grupę „Antis“. Pastaroji jai pasirodė įdomi savo kaukėmis, scenoje kurtu teatru. „Tuo metu ši grupė buvo tikras socialinis reiškinys“ – kalbėjo G. Žickytė...

Autoriaus nuotrauka.