Ukmergės kultūros centre balandžio 4 d. lankėsi ir su kultūros darbuotojais, bibliotekininkais, lopšelių-darželių, mokyklų pedagogais susitiko žinoma tautosakininkė, habilituota mokslų daktarė, profesorė Bronislava Kerbelytė. Čia viešnia pristatė savo naują knygą "Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės".

Mūsų kraštietė, kilusi iš Rečionių kaimo, B. Kerbelytė pasakojo apie pasakas, jų rinkimą, tyrinėjimus, reikšmę žmogui. Pasak viešnios, nemokantį pasakų žmogų likimas baudžia, o mokantį – apdovanoja. Jeigu žmogus pasakas saugoja, vadinasi, jos kažkam reikalingos, tačiau jos kinta kartu su gyvenimu. Autorė pasakojo ir kaip pasakas „ardė“ – tyrinėjo jų struktūrą, sudedamųjų kilmę. Tuo ji užsiimanti nuo pat 1958-ųjų, kai baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Filologijos fakultetą. Mokslininkė, tyrinėdama pasakas bendrauja ir su užsienio kolegomis. Pasakodama apie bendradarbiavimą autorė paminėjo, kad užsienyje yra žmonių, kurie „užsidirba duoną“ pasakodami pasakas. Vien Vokietijoje ir Austrijoje tokių profesionalių pasakotojų yra apie 500.

Pasakose B. Kerbelytė mato ir pedagogikos elementų – pasakomis gąsdindavo jaunus žmones, kad jie mokytųsi, jomis perteikiama ir didelė išmintis. Profesorės nuomone, pasakų labai reikia ir suaugusiems, nors sakoma, kad jos skirtos vaikams.

Baigdama susitikimą B. Kerbelytė papasakojo pasaką, apie į sodybą atklydusius trys senukus. Išėjusiam šeimininkui juos pakvietus užeiti, senukai atsakė: „Priklauso, ką tu pakviesi. Mūsų vienas yra turtas, kitas – laimė, trečias – meilė“. Šeimininkui paklausus šeimynykščių ką pakviesti - žmona ragino kviesti turtą, nes pas turtingą žmogų bus ir laimės ir meilės. Sūnus siūlė kviesti laimę, kuri atneš ir turtą, ir meilę, o marti patarė į vidų pakviesti meilę – tik meilė gali duoti ir turtus, ir laimę. Žmogus į namą pakvietė meilę. Tada į vidų užėjo ne tik meilė, bet ir turtas, ir laimė.

Pasakas reikia sekti, nes jos vienija žmones, o ypač šeimas. Todėl tautosakininkė ragino pasakas sekti vaikams ir tai daryti su meile...

Autoriaus nuotraukos.