Ukmergės kultūros puslapiai

Vasario 11 dieną Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtas etnokosmologo Jono Vaiškūno (nuotraukoje) knygos „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais“ pristatymas.

...Grįžulo ratai, Paukščių takas, Šuo, Šienpjoviai , Pjautuvas – šiuos vardus žino bene kiekvienas. O ar žinote, kad Arklys, Kumelys, Bernas, Trys seselės verpėjos, Marių žvaigždė, Lietaus žvaigždė, Dangaus svarstyklės, Valgio nešėja – tai irgi žvaigždynų pavadinimai. Visa tai ir dar daugybę įdomiausios informacijos apie kasnakt įsižiebiančius paslaptingus nakties šviesulius galima atrasti žinomo etnokosmologo, muziejininko ir liaudies meno simbolikos bei senųjų astronomijos žinių tyrinėtojo Jono Vaiškūno knygoje „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais“, kurią išleido Vytauto V.Landsbergio ir Ramunės Landsbergienės įkurta leidykla „Dominicus Lituanus“. Knygoje pasakojama, kaip daugelį metų, žingsnis po žingsnio, kruopščiai renkant ir tyrinėjant išlikusius istorinius šaltinius, etnografinius ir tautosakinius duomenis, pavyko aptikti lietuviško Zodiako pėdsakus. Knygos autoriui, kaip jis pats prisipažįsta, neįtikėtino atsitiktinumo ir palankaus likimo dėka į rankas pakliuvo Gardino (Baltarusija) bažnyčios rūsyje išlikusio unikalaus medinio pagoniško apeiginio kaušo nuotraukos, ant kurio buvo pavaizduota dvylika išdegintų originalių ženklų. „Kai į mano rankas papuolė nuotraukos su degintine technika atliktais XVI amžiui priskiriamais ženklais ant apeiginio kaušo, buvau apimtas neapsakomos ekstazės – aš savo akimis pamačiau ant kaušo ženklus, kuriuos iki tol tik teorinių prielaidų ir rekonstrukcijų būdu nedrąsiai spėjau kada buvus. Šis nepaprastas daiktinis įrodymas leido nustatyti ir kitus likusius lietuviško Zodiako ženklus, apie kuriuos dar tuomet žinių neturėjau“, - prisimena J.Vaiškūnas. Jis prispažįsta, jog prieš 25 metus pradėjęs senovės lietuvių žinių apie žvaigždėtą dangų tyrimus, jis nė nesvajojo, kad kada nors gali pavykti bent iš dalies atkurti lietuvišką Zodiaką. Buvo aišku, kad Zodiakas, kaip astronominių žinių sistema, galėjo būti žinomas tik ano meto išsimokslinusiam aukštesniam visuomenės sluoksniui, tačiau sunaikintas senosios religijos dvasininkų luomas savo puoselėtas žinias bei patirtį turėjo nusinešti nebūtin. Tad tikru stebuklu, pasak knygos autoriaus, galima laikyti išlikusį pagonišką apeiginį kaušą, kurio paviršius po spalvotais dažais nutapytais krikščioniškais šventųjų paveikslais slėpė 12 paslaptingų senovinių išdegintų ženklų.

Sugretinęs savo etnografinių bei tautosakinių tyrimų duomenis ir ant minėtojo kaušo rastus piešinius, J.Vaiškūnas atskleidė šių ženklų zodiakinę prasmę. Šis savitas Zodiakas, teigia etnokosmologas, galėjo susiformuoti Viduržemio jūros ir vietinės baltiškosios tradicijos sandūroje. Tyrinėtojas įsitikinęs, jog viduržemio tautų – graikų, romėnų – kultūrose naudojama Zodiako sistema, patekusi į savitos vietinės baltų kultūros terpę, pagonybės laikais galėjo būti perimta ir pritaikyta prie vietinių papročių bei mitinių vaizdinių. „Toks pritaikymas rodo buvus gana stiprią vietinę dangaus šviesulių stebėjimo praktiką ir su jais susijusią savitą mitologiją. Nes jei Zodiakas būtų perimtas neturint savų nusistovėjusių žinių apie dangaus šviesulius, nebūtų buvę ir reikalo dalį ženklų keisti pagal savo poreikius“, - teigia atradimo autorius.

Jono Vaiškūno darbai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.Jis yra paskelbęs beveik pusšimtį mokslinių darbų ir apie 500 straipsnių etnoastronomijos, etninės kultūros tema. Lietuviškojo Zodiako tyrimo darbai buvo gerai įvertinti jau 2000-aisiais metais pasaulinėje konferencijoje Ispanijoje, o taip pat 2007 metais J.Vaiškūno pastangomis surengtoje pirmojoje pasaulinėje archeoastronomų konferencijoje Lietuvoje, Klaipėdos universitete. Žinomo mitologo Dainiaus Razausko nuomone, Jono Vaiškūno knygą apie rekonstruotą lietuviškąjį Zodiaką verta vadinti šimtmečio darbu.

Melanijos Širvienės nuotraukos.