Ukmergės kultūros puslapiai

Nacionalinės Lietuvos bibliotekos savaitės, vykusios balandžio 23 – 29 dienomis, metu Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje pristatyta rašytojos Gintarės Adomaitytės knyga „Už sidabro kalnų“.

Žurnalistė, prozininkė, eseistė, vaikų literatūros tyrinėtoja, penkiolikos knygų autorė, ne kartą apdovanota už geriausią metų knygą jauniesiems skaitytojams, literatūrinių Vaižganto, V.Tamulaičio premijų laureatė Gintarė Adomaitytė į Vlado Šlaito viešąją biblioteką atvyko nebe pirmą kartą. Šį sykį ją lydėjo Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos „Edukologija“ redaktorė vadybininkė Kristina Noreikienė (nuotraukoje - dešinėje). Mat naujausia rašytojos knyga „Už sidabro kalnų“ išleista būtent šioje leidykloje.

Susirinkusiems rajono bibliotekininkams, pedagogams, literatams K.Noreikienė papasakojo apie pastarojo meto permainas 20-metį pernai minėjusios leidyklos veikloje. Iki šiol leidusi įvairias monografijas, brošiūras, „Edukologija“ gerokai išplėtė savo asortimentą. Kaip šypsodamasi sakė pati redaktorė, jie nuveikia daug daugiau nei leidžia universiteto statusas. Ne vienas jų leidinys pelnė garbų apdovanojimą, buvo pripažintas gražiausia metų knyga arba tapo bibliografine retenybe. Tai Arvydo Každailio ofortų knyga „Senoji Prūsa“, Gražinos Didelytės piešinių albumas „S.Daukanto tako eskizai“, Edukologijos universiteto profesoriaus dr. Eugenijaus Jovaišos monografija „Aisčiai. Kilmė“, iš lenkų kalbos versta Juzefo Heno knyga „Mano draugas karalius“ apie Stanislovą Augustą Poniatovskį, Stasio Samalavičiaus akademinė knyga „Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII-XVIII amžiuose“, kiti leidiniai.

2011 metais leidykla ėmėsi naujo projekto – pristatyti jaunųjų autorių kūrybą. „Kai esi jaunas, drąsos turi daug, nors gal ne taip tvirtai stovi ant žemės – dažniau skrajoji padebesiais; turi daugybę minčių, idėjų, jausmai veržiasi per kraštus, bet gal trūksta patirties, atramos, tvirtos rankos, į kurią įsikibęs galėtum eiti toliau, siekti daugiau, kurti prasmingiau“, - teigia Kristina Noreikienė. Todėl, žinodama, kaip reikia jaunam kuriančiam žmogui tos tvirtos pagalbos rankos, įgudusio žvilgsnio, patirties, siekdama padėti pradedant savo kūrybos kelią, leidykla „Edukologija“ nutarė leisti dvi naujas knygų serijas „Jaunųjų rašytojų poezija“ bei „Jaunųjų rašytojų proza“. Pasak redaktorės, leidyklos tikslas – paskatinti jaunuosius rašytojus kurti, neslėpti savo kūrybos stalčiuose, domėtis vieniems kitų kūryba, burtis ir diskutuoti ne tik apie gyvenimą, bet ir apie kūrybą. Taip pasaulį išvydo jaunųjų poetų Rosanos Lukauskaitės, Roko Poviliaus, prozininkų Beatričės Rastenytės, Vaivos Markevičiūtės-Rykštės, Aurimo Novikovo bei kitų autorių knygos.

Leidyklos redaktorė prisipažino: Gintarę Adomaitytę ji pažįsta jau nemažai metų. Žavisi ne tik jos kūryba, bet ir ...užkrečiančiu juoku. „Mano tėtis sako, kad šitaip juokiasi tik Gintarė ir aš“, - su šypsena kalbėjo Kristina, pristatydama naująją savo bičiulės knygą „Už sidabro kalnų“. Tai jau trečioji G.Adomaitytės ciklo knyga, kurioje – dar septyni pasakojimai apie pamėgtus lietuvių bei užsienio šalių rašytojus: Radjardą Kiplingą, Aleksandrą Griną, Eleonorą Fardžen, Janiną Degutytę, Michaelį Andrėją Helmutą Endę, Sergejų Kozlovą ir Gendrutį Morkūną. Septynios unikalios gyvenimų ir likimų istorijos, kuriose Gintarė būtinai suranda, atkapsto, pažeria tokių detalių, biografijos faktų, jog šitą autorių ir pats atrandi iš naujo, tarsi pamatai visai kitoje šviesoje – mąstantį, bendraujantį, kenčiantį, mylintį... Gal dėl to, jog ir ji pati, rašydama įsimyli kiekvieną savo herojų. Žinoma, galėtum pamanyti: bepigu įsimylėti pasakas rašiusius arba jose gyvenusius romantikus. Tačiau pačios Gintarės sieloje, mąstysenoje, jausmuose tiek daug romantikos, nuoširdumo, spalvų ir meilės, jog būsimieji jos knygų herojai turėtų rikiuotis į eilę ir svajoti būti aprašomi.

Iš kur ji semiasi tiek šviesos, kūrybinių galių ir meilės? Savo herojams, savo aplinkai ir draugams, pagaliau ežerams, tiltams, baidarėms... Ir vaikystės pievoms Kauno Žaliakalnyje, kur ji darydavo „sekretus“. Gintarė prisipažįsta, jog tėvai nuo mažens jai sudarė visas sąlygas domėtis, pažinti, pamilti, kurti, žavėtis... Ji puikiai prisimena tėčio fortepijoną, po kuriuo mėgdavo sėdėti, ir knygų lentyną, kuri ir dabar su ja, drauge su tėvais lankytus spektaklius, koncertus, pasivaikščiojimus gamtoje ir nesibaigiančius pokalbius su jais apie viską. Gintarė ir dabar juokiasi: jos nepriviliosi visokiais ten skanėstais, vaišėmis, niekuo. O štai pokalbiu priviliosi visada. Čia jos gyvenimo filosofija, jos pasirinkimas. „Žmonija iki mūsų sukūrė, o ir dabar tebekuria daugybę puikių dalykų – beribį okeaną. Mūsų visų stiprybės labui. Tik semk. Tą ir darau. Knygos, koncertai ar muzikos įrašai, filmai, spektakliai – tai iš tiesų keičia pasaulį, drąsina ir ramina ne vien mane, - teigia rašytoja. Pastaraisiais metais įsikūrusi Ignalinos pušynuose prie ežerų ir nuolat kursuojanti, kaip pati juokauja, tarp Žirmūnų ir Šilo tiltų, ji toliau rašo savo knygas. Nepamiršdama ir ankstesnių savo herojų. Kaip ir romantiškoji Aleksandro Grino knygos „Raudonos burės“ mergaitė Asol, laukianti sugrįžtančio laivo raudonomis burėmis, Gintarė gražiai simboliškai tiki: raudonos burės dar atplauks. Pasvajodama apie tai, kad Aleksandro Grino knyga bus išleista ir Lietuvoje, o čia ji tikrai atras savo skaitytoją...

Melanijos Širvienės nuotraukos.