JAV lietuvių poetė, žurnalistė, rašytoja Eglė Juodvalkė į Lietuvą atvyksta kiekvienais metais. Dalyvauja „Poezijos pavasario“ renginiuose, lankosi tėvų ir senelių gimtinėje, pristatydama savo kūrybą, bendraudama su žmonėmis. Jai ypač rūpi permainos šalies politiniame gyvenime, pagarba tautos istorijai, atmintis apie savanorių kovas, rezistenciją, tremtį. Todėl ir pakviesta pasisvečiuoti Ukmergėje, poetė panoro pasidairyti po gražesnes rajono apylinkes, pasivaikščioti partizanų takais. Tuo labiau, jog naujausioji jos knyga „Sakalai naktį nemiega“, kurią išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, skirta Lietuvos partizanams.

Mielai sutikęs pabūti gidu, istorijos mėgėjas ir žinovas ukmergiškis Vytautas Pupšys aprodė viešniai Veprių apylinkes, nuvežė ją į Gelvonus, nes E.Juodvalkę ypač domino Didžiosios Kovos apygardos partizanų, jų rinktinės vado, Lietuvos kariuomenės viršilos, Jono Misiūno (Žalio Velnio) veikla ir likimas, jų atminties įamžinimas. Deltuvoje keliauninkai stabtelėjo prie Kirchės griuvėsių, kur pokario metais buvo užkasti šiose apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų kūnai, užsuko į Siesikus, aplankė pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinę, apžiūrėjo restauruojamą jo dvarą, paviešėjo Taujėnų dvare.

Kupina įspūdžių viešnia sugrįžo į Vlado Šlaito viešąją biblioteką, kur vyko susitikimas su ukmergiškiais. 1950 metais Čikagoje gimusi poetė pasakojo, kaip jos tėvai, tada dar jaunuoliai, Ona Norkutė ir Antanas Juodvalkis, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, traukėsi iš Lietuvos. Susipažino jie Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, ten gimė ir poetės brolis. Netrukus šeima atsidūrė Čikagoje, kur pasaulį išvydo ir Eglė. Baigusi slavistikos ir lietuvių kalbos studijas, vėliau ji studijavo dar ir teatro meną, nes svajojo tapti aktore.

Dar studijų metais ji išgirdo apie galimybę padirbėti „Laisvosios Europos“ radijo Miuncheno skyriuje. Susižavėjusi tokia galimybe, ji skubiai parašė laišką į Vokietiją, teigdama, jog yra pasiryžusi mesti studijas Amerikoje ir išvykti dirbti į Europą. Kaip pati su šypsena sakė, kas gali būti geriau nei dirbti Lietuvai, kai tau už tai moka Amerika? Negana to, darbas radijo stotyje jai dovanojo ir didžiąją gyvenimo meilę. Poetė juokaudama pasakojo, jog išvykstant iš namų, tėvas prigrasino: tik nebandyk parvežt man vokiečio žento į namus! O ji parvežė lenką iš Lodzės Henriką Skvarčinskį. Tėvas, juokėsi poetė, nebuvo labai sužavėtas dukters pasirinkimu, tačiau ji pati ir šiandieną dėkinga likimui už šį žmogų – ištikimą draugą, mylimąjį, visą gyvenimą ją palaikantį, skatinantį nepasiduoti gyvenimo negandoms. O tų negandų Eglės gyvenime buvo su kaupu. „Gal nebėra tokios vietos kūne, kuri nebūtų operuota ar pakeista“, - nepraranda optimizmo poetė, kuriai ne kartą buvo persodinti inkstai ir kasa, o cukrinis diabetas jau tapo „nuolatiniu jos gyvenimo , palydovu“. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, vėl šypsosi E.Juodvalkė, pripažindama, kad būtent ši liga, nuolatinė kova su ja tapo dingstimi parašyti knygai „Cukraus kalnas, arba Lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“. Poetė prisimena, kaip Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Valdas Adamkus Amerikos lietuviams kalbėjo, jog šie visomis jėgomis privalo padėti savo gimtinei atsikurti, tapti savarankiška, lygiateise pasaulio valstybe. „Galvodama, kuo galiu prisidėti aš, pamaniau, jog geriausiai išmanau, pažįstu iš arti cukraligę ir moku rašyti, taip ir atsirado knyga apie cukraus kalną, kurioje tikinu, kad ir su šia liga žmonės gali gyventi“, - teigė poetė.

Pasak viešnios, visas jos gyvenimas prabėgo dirbant Lietuvai, ji visada vadovavosi lotynišku šūkiu „Pro Patria!“ („Tėvynei!“). Poetė pripažįsta, jog prieš kelis dešimtmečius lietuvybė Amerikoje buvo labiau puoselėjama, Čikagos centre jie turėjo lietuvių tautinius namus, kurie vėliau buvo uždaryti, nes ėmė blėsti veikla. Šiuo metu čia „karaliauja“ meksikiečiai, o lietuviškas tradicijas labiausiai puoselėja senieji tautiečiai, pasitraukę iš Lietuvos prasidėjus karui. Pati Eglė su vyru Henriku gyvena Čikagos priemiestyje La Greinže, tačiau turi butą ir Vilniuje, kuriame praleidžia vasaros atostogas.

Važinėdama po Lietuvą, poetė pristato savo naująją knygą „Sakalai naktį nemiega“, kurią rašė aštuonerius metus. Per šį laikotarpį ji perskaitė dvylika knygų apie partizanus, tėvai nuo vaikystės jai pasakojo apie Lietuvą, ji pati rengė laidas „Laisvosios Europos“ radijui. „Kai daugelis pasaulio šalių džiaugėsi Antrojo pasaulinio karo pabaiga, Lietuvos miškuose dar beveik dešimtį metų kovojo partizanai. Miško broliai, miškiniai, žaliukai, žalieji broliai priešinosi mus okupavusiai Sovietų Sąjungai, gynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aukojo savo ateitį ir gyvybes. Jų narsa, kančios ir žūtys – tai tarsi duonos raugas, be kurio neiškepsi tikros juodos naminės duonos. Su juo galime kurti savo ir Lietuvos ateitį. Partizanams, tam duonos raugui, atminti ir skirta ši knyga“. – teigia Eglė Juodvalkė. Knygos viršelio autore tapo dailininkė Aleksandra Vilija Eiva, gimusi ir gyvenanti JAV. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, jos tėvas Aloyzas, vienintelis iš penkių brolių, iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. Paauglius į sovietinę armiją rinkusiems stribams užplūdus tėvo gimtąjį kaimą Ukmergės apskrityje, jo brolis Aleksas, mėgindamas pro langą pasprukti į mišką, buvo nušautas, jo lavonas pririštas prie arklio, sutryptas ir nuvilktas į miestelio turgaus aikštę. Jaunesnysis brolis Juozas spėjo pasislėpti šiene, bet, stribams atidengus ugnį, buvo sužeistas ir liko suluošintas. Vyresnysis brolis Jonas buvo ištremtas į Sibirą. Tėvo pusbrolis partizanas Bronius Eiva suimtas ir sušaudytas. Jo vardas ir pavardė iškalti buvusių KGB rūmų Vilniaus Gedimino prospekte lauko sienoje.

Viešnagės Ukmergės bibliotekoje proga Eglę Juodvalkę sveikino poetė Zuzana Stunžėnienė, rajono visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ direktorius Romas Petras Šaulys, dailininkė Laima Dzigaitė, LPŽA Ukmergės skyriaus atstovė Nijolė Kaselienė, Viešosios bibliotekos vyriausioji bibliografė Stanislava Talutytė ir kiti svečiai. Renginio metu klasikine gitara grojo jaunasis atlikėjas iš Sližių Vilius Krikštaponis.

Melanijos Širvienės nuotraukos.