Rugpjūčio 3 dieną Kultūros centro Parodų galerijoje atidaryta dailininkės Laimos Dzigaitės retrospektyvinė kūrybos darbų paroda „Su žolyno ženklu“.

Ši personalinė paroda gimtajame mieste - trečioji. Per tuos du dešimtmečius jų surengta daugiau kaip 30. Savo lietuviškų žolynų sakmes dailininkei teko palydėti į Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Daniją, Belgiją, Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Japoniją. Vien šiais metais L.Dzigaitės žolynais, be ukmergiškių, gerėjosi dar trijų personalinių parodų lankytojai Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, Kauno tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje „Balta“, Vilniaus Čiurlionio namuose. Pastaroji paroda, vykusi balandžio mėnesį, ypatingas įvykis, nes į Čiurlionio namus – Lietuvos memorialinės kultūros centrą svečiai su savo kūrybos darbais įleidžiami tik kartą per metus. Laima tada prisipažino, jog pasijuto, tarsi gavusi I laipsnio Gedimino ordiną. Tokio išskirtinio dėmesio L.Dzigaitės floristikos darbai susilaukė dėl įžvelgtų sąsajų su M.K.Čiurlionio kūryba. Pirmą kartą išvydęs ukmergiškės darbus, Čiurlionio namų direktorius Stanislovas Urbonas buvo priblokštas, sužavėtas ir pasijuto užburtas Laimos žolynų plazdėjimo, šnabždėjimo, švytėjimo nežemiška šviesa. Tarsi M.K.Čiurlionio muzikos ir spalvų užlietas. Apie tai jis pats prisipažino, atvykęs į Laimos parodos atidarymą Ukmergėje. Tad nieko keisto, kad vieną L.Dzigaitės kūrinį iš žolynų „priglaudė“ popiežiaus rezidencija Vatikane. Bendraudamas su Romoje viešėjusiais mūsų tautiečiais, rezidencijos administratorius, parodęs patalpas puošiantį paveikslą, pabrėžė, jog tai dovana popiežiui iš Lietuvos.

Į gamtos pasaulį panirusi dar vaikystėje, kurios vasaras leisdavo senelių sodyboje vienkiemyje, Laima ir liko jaukiame, spalvų, paslapčių ir gyvybės kupiname jos prieglobstyje. O vėliau dar labiau prisijaukino pievų, laukų, miškų ir sodų žolynus, išmokusi juos kalbinti, išgirsti, jausti, suprasti ir kurti iš jų mažyčius stebuklus. „Galiu dirbti tik tada, kai pati pasijuntu esanti mažesnė už žolę, - teigia dailininkė. – Stengiuosi nepakilti aukščiau žolyno. Tik tuomet jis perduos man savo paslaptis, atvers gamtos tobulumą“.

Jurgino ir rubekijų lapeliai, miniatiūriniai kadagio kankorėžėliai ir dagio pūkai, daržo svogūno stiebas, stilinga meldo atplaiša, sėkmingai piliakalnio papėdėje po sniegu peržiemoję asiūklių stiebeliai, kukurūzo lapas... Kadaise „atrado“ dailininkė kinrožes, kurių žiedlapiai, pasak jos, labai gražiai susisuka, tampa panašūs į viduramžių damų vėjyje plazdančiomis suknelėmis figūras. Tarsi iš naujo pamatė ir kanos žiedus, kurie parudavę tampa panašūs į moteris – paukščius su sparnais. Laima prisipažįsta: prie namų tvarkydama gėlyną, savo augalams ji duoda visišką laisvę. Darželio gėlės auga kartu su laukiniais augalais. Natūraliai sudžiūvusius žolynėlius sodo šeimininkė surenka tik tada, kai jie patys nubyra. Niekada nedrasko žydinčių ir žaliuojančių augalų. Jei reikia žiedo, palaukia jo žydėjimo pabaigos. „Man tinka tai, kas lieka, nesutrupa, nesudūlėja. Dar ir pavasarį, nutirpus sniegui, kai ką sau tinkamo randu“, - šypsosi floristė.

Savo namuose įsirengusi dailės galeriją „Žolynų kampas“, L.Dzigaitė visada maloniai priima svečius, rengia čia susitikimus su kitais meno žmonėmis, kolegomis, vaišindama juos savo firminiais taleriais – medumi apteptais, rugiagėlių, medetkų, agurklių ar kitų augalų žiedlapiais apibertais vafliukais.

Vaišino šiais gardėsiais ji ir parodos lankytojus. O jie susirinko iš įvairiausių vietovių – tarsi tie Laimos žolynai, iš miškų ir pievų susibėgę pagerbti savo bičiulės. Sveikino dailininkę jos meno gerbėjai alpinistai Vladas Vitkauskas ir Ričardas Urbelis su žmona Sigita, skulptorius, Kernavėje įrengtos unikalios skulptūros studijos-galerijos „Šulinys“ savininkas Henrikas Orakauskas, kurio dvi kūrybos darbų parodas Laima yra surengusi Ukmergės kultūros centre, gausus būrys tautodailininkų, literatų, kraštiečių, kolegų ir bičiulių.

Andriaus Vyšniausko nuotraukos.