Ukmergės kultūros puslapiai

Rugsėjyje Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugija išleido savo kūrybos almanachą, pavadintą šviesios atminties poeto Antano Masionio eilėraščio eilute „Užkūrė aukurą Čiurlionis“. Almanachą sudarė ir redagavo „Spindulio“ draugijos valdybos pirmininkė, mūsų kraštietė želviškė Albina Tumaitė-Povilavičienė.

Tai jau trečioji į šią draugiją susibūrusių pedagogų literatų knyga, kurioje beveik pusšimtis autorių pristato savo kūrybą – eilėraščius, noveles, humoreskas, esė, aforizmus, publicistiką. Tarp jų ir penki mūsų krašto poetai, publikuojantys savo eiles ar prozos kūrinius: Vincas Lukša, Zuzana Budaitė-Stunžėnienė, Janina Usonytė-Valiaugienė, Danutė Vaskelaitė ir pati leidinio sudarytoja Albina Tumaitė. Pasak jos, mokytoju būti dabar nelengva – reikia begalinio pasiaukojimo. Į šį pasaulį vaikai ateina trapūs ir tyri kaip tie pienės žiedeliai. Juos reikia mylėti, globoti, jais rūpintis. Vaikus turėtų mokyti tik laimingi žmonės, jaučiantys savo vertę ir mokantys džiaugtis gyvenimu. Todėl, anot Albinos, pedagogai ir džiaugiasi, kad, dirbdami mokykloje, puoselėja iš savo tėvų ir senelių paveldėtas vertybes. O kūryboje, pasak A.Tumaitės, atsiskleidžia dieviškoji ekstazė, kai žmogus įgyja sparnus, nejaučia nuovargio, nori gyventi ir dirbti, mylėti visą pasaulį. Nebelieka laiko verkti, aimanuoti, nelimpa šmeižtas ir kančioje randi paguodą. Be kančios nebūtų tikro džiaugsmo, tikros laimės, žmogaus taurėjimo, tobulėjimo.

Savo kūryboje rašydami Tėvynės meilės, gimtųjų namų, vaikystės, emigracijos motyvais, apmąstydami laikmetį, žmogų ir patį gyvenimą, nušviestą „biliūniškai skaudžios tiesos“, likdami ištikimi tradicijoms ir papročiams, knygos autoriai ragina nesipešti dėl žemės turtų, dėl to, kas laikina, kas greitai subyra, eiti saulės taku, grožėtis gėle, mylėti vienas kitą, visa, kuo alsuoja gyvenimas. Tuo keliu, įsitikinusi leidinio redaktorė, mus ir veda M.K.Čiurlionis, kuris nepakartojama savo kūryba, trumpu, bet prasmingu gyvenimu ragino žmones žvalgytis nuo aukštų bokštų, kaupti savo dvasioje šviesą ir ja dalytis.

„Mūsų žemiškasis gyvenimas – tai kelionė nuo žodžio lig šviesos, nuo žodžio, tapusio būtimi, lig amžinosios tėvynės vaivorykštinio švytėjimo, kuriam skaidrumo, vaiskumo ir šilumos suteikia kiekvieno nuveikti geri darbai širdžių žiedmečiui“, - rašo almanache Vincas Lukša, pateikdamas skaitytojui savo eiles, skirtas Mamai, bei kitus eilėraščius. Jam antrina Zuzana Budaitė-Stunžėnienė, prisipažindama, jog eilėraštis ateina iš tylos, atsineša prisiminimų ir minties gelmę. Pražysta Būties prieblandoj, nušvisdamas melsva gerumo šviesa. Nuo tos šviesos sušyla sugrubusios rankos ir laiko vėjų nugairinta širdis. Leidinyje mokytoja pristato penkias giesmes Maironiui. Danutė Vaskelaitė savo eiles skiria Karaliui Mindaugui, Janina Usonytė-Valiaugienė – Sausio 13-osios aukoms, savo novelėje prisimindama gimtąją Ukmergę, poezijos pavasarėlius miesto parke ir „Šilo“ mokyklą.

Knyga iliustruota autorių jaunystės nuotraukomis.