Ukmergės kultūros puslapiai

Vasario 6 dieną Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje atidaryta dokumentų paroda „Aš įvertinu tą Dievo dovaną, kad galiu rašyti...“, skirta poeto, prozininko, vertėjo, žurnalisto Juozo Krumino 100-osioms gimimo metinėms (1914-1951).

„Skrenda paukščiai, ir debesys eina, / Tiktai tu nepareisi namo“. Tai poeto poezijos dvieilis, iškaltas ant jo kapo paminklo netoli Hamburgo (Vokietija), Spakenberge esančiose pabaltijiečių kapinėse, lietuvių skyriuje. Paminklas buvo pastatytas Lietuvos rašytojų draugijos ir vietos lietuvių bendruomenės rūpesčiu šioje šalyje, Edmunštalyje, mirusiam poetui.

Knygos „Lyg įžanga į Requiem“ sudarytojas Kęstutis Subačius teigia, jog sumanęs išleisti antologiją apie trumpai gyvenusius lietuvių poetus, pirmiausia tradiciškai prisiminė dar mokyklos vadovėliuose aprašytą „poetų džiovininkų kartą“, kuriai priklausė Pranas Vaičaitis, Jonas Biliūnas, Edmundas Steponaitis, Zigmas Gėlė, Julius Janonis... Vėliau šį sąrašą jis papildė plačiajai visuomenei mažiau žinomų autorių - Vytauto Mačernio, Vaidoto Spudo, Arvydo Ambraso, Antano Masionio, Vido Marcinkevičiaus, Rimanto Kasparo ir kitų poetų pavardėmis. Taip į šią knygą pateko ir Ukmergės apskrityje, Gelvonų valsčiuje, Palionės kaime gimęs, Ukmergės gimnazijoje mokęsis, Kauno universitete studijavęs Juozas Kruminas.

Gimtieji J. Krumino namai

Pasak literatūrologo Manfredo Žvirgždo, lengviausia išlikti apžvalgos lauke kūrėjams, besiburiantiems į grupes, besitelkiantiems į reikšmingesnius kultūros leidinius. Sunkiausia tiems, kurie rezignuoja, blaškosi tarp idėjinių stovyklų, atsisako jiems patikėtų aukštų tribūnų ir pasirenka intymią, dienoraštinę lyriką, kuriuos prislegia asmeninio gyvenimo nesėkmės, išsekina išeiviška vienatvė ir nostalgija. Tokia dalia teko ir Juozui Kruminui – sovietinėje Lietuvoje jis buvo priverstinai užmirštas, nes, „išdavęs“ kairiąją ideologiją, spausdino savo kūrybą įvairiausių pakraipų leidiniuose, o atsidūręs emigracijoj nevengė išsakyti pilietinę poziciją, eiliavo apie 1941 m. Birželio sukilimą, partizanus, tikėjosi, kad „tuoj per Nemuną važiuos didžiuliai tankai. / Ir bus ant tankų: Made in USA“.

Parodoje pamatysime 1939-1940 m. išleistus pirmuosius J. Krumino eilių rinkinius „Eksperimentai“ bei „Kibirkštys naktį“. Pirmoji knyga sudaryta iš Kauno menininkų bohemos pamėgtoje Konrado kavinėje pagal bičiulių pasiūlytas temas per konkretų laiką (vieną valandą) parašytų eilėraščių. Ypač mėgęs kurti tokioje aplinkoje, poetas norėjo įrodyti, kad lyrika nėra vien „Dievo dovana“, bet ir meistrystės, kryptingo darbo rezultatas. Jis rašė apie išėjimą iš kaimo į miestą, skurde ir varge nutrūkstančią nerūpestingą armonikos melodiją, graudinosi prarandąs gimtinę, aplaistytą šienpjovių prakaitu, kur „ėmė ošt skausmu klevai“, kalbėjo apie kalinius, kurie ir išėję į laisvę jaučiasi apraizgyti spygliuota viela, kvietė maištauti, naiviai džiaugdamasis pačioje sovietmečio pradžioje suplevėsavusiomis raudonomis vėliavomis.

J. Kruminas - studentas

Šiame žmoguje kartu su maištinga romantika keistai derėjo bohemiška elegancija, kiek groteskiška, bet vis tiek savaip patraukli kavinių, kabaretų ir „paryžiškų madų“ scenografija, primenanti apie prieškariu besiformavusią ir pamažu agrarinės kilmės inteligentų prisijaukinamą kultūrą. Poeto lyrinis herojus vaikšto po dailės parodas, kur žvilgsnis užkliūva už dekadentiško modernizmo kompozicijų, o mergaitės sutinkamos ne vien kaimo pakelėje tarp svyruoklių beržų, bet ir per naktį lekiančiame, sirenomis besikvatojančiam traukinyje, nuoširdžiai atsiduodama dar nepatirtų įspūdžių kvaituliui: „Mes šokome ligi trijų nakties. / Kavinėj šviesos keitėsi ir geso. / Ir fioletas ant grindų patiestas, / Ir prieblandoj tarsi vaiduoklis – džiazas“.

Būdamas emigracijoje, J. Kruminas išleido baladžių knygą „Sugrįžimo laivas“ bei romaną „Naktis viršum širdies“. Jau po mirties išėjo romanas „Šeštasis medis“ – pats didžiausias ir reikšmingiausias jo prozos kūrinys, kurio veiksmas vyksta lemtingais Lietuvai 1939-1941 m. Kaune bei Ukmergėje. Matyt, ir pagrindiniam veikėjui Jonui Vindeikiui pavardė parinkta neatsitiktinai – iš netolimo nuo rašytojo gimtinės kaimo pavadinimo Vindeikiai. Liko ir pluoštas J. Krumino pjesių: „Piršlybos“, „Pabaigtuvės“, „Sekmadienio vakaras laisvoj Lietuvoj“, „Tamsus Nevėžis – srauni Dubysa“, „Stovykla kalnuose“.

Iš parodos sužinosime, jog J. Kruminas pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: J. Palionis, A. Gedainis, V. Gervydas, A. Gobuva. Jis žinomas ir kaip vertėjas, vertęs A. Tolstojaus („Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“), K. Čukovskio („Kapitonas Džeimsas Kukas“), Š. Rustavelio („Vytis su tigro kailiu“), T. Ševčenkos („Daina apie Ukrainą“) bei kitų autorių kūrinius.

2007 m. pakartotinai Kaune išleistoje J.Krumino knygoje „Sugrįžimo laivas“ pabaigos žodyje Afas Pakėnas rašo: „Kaip sunkiai poetas grįžta namo – į savo tėviškę Širvintų krašte, į Lietuvą, į tautos kultūrą, į tikruosius ir vienintelius savo namus, kurių nuolat ilgėjosi, kuriuos taip mylėjo, apdainavo, apsmilkė kvapniais savo lyrikos smilkalais. Beveik šešiasdešimt metų jo gyva dvasia – eilėraščiai pragulėjo archyvų tamsoj ir nežinomybėje. Tegul tarp kitų mūsų poezijos perlų auksuoja ir Krumino žiburys. Jo poezijos žvaigždė – graži ir ryški Palionės kaimo laukų žvaigždė. Tik daugiau nei po šešių dešimčių Nelė Mazalaitė ir Juozas Kruminai grįžo į Lietuvą. Grįžo savo kūryba, geriausiais poezijos ir prozos bandymais, sukurtais prieškarinėje Lietuvoje ir emigracijoje.

Melanijos Širvienės nuotraukos.