Menotyrininkas Petras Šmitas (nuotraukoje - antras iš dešinės) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidarytos vieno garsiausių XX a. kūrėjų – tapytojo, grafiko, režisieriaus, dizainerio, rašytojo, architekto Salvadoro Dali kūrybos parodos „Materialusis siurrealizmas“ surengimą Klaipėdoje apibūdino kaip stebuklą . Pažiūrėti šio "stebuklo" į pajūrį vasario 25 dieną buvo išvykusi ir grupė Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojų.

Pirmą kartą Lietuvoje pristatomos, Prancūzijoje įsikūrusio fondo „SARL Amiencom“ parengtos, iš privačių kolekcijų surinktos parodos ekspozicijoje – apie 100 S.Dali darbų: litografija, keramika, skulptūra, juvelyrika, medaliai, pašto ženklai, vyno etiketės... Parodoje eksponuojamas Dantės Aligjierio poemos „Dieviškoji komedija“ iliustracijų ciklas, sukurtas Italijos vyriausybės užsakymu, litografijų (grafikos darbų ant akmens) ciklas „Dvylika apaštalų, arba Apskritojo stalo riteriai“, Pedro Antonijaus de Alarkono apysakos „Trikampė skrybėlė“ ir to paties pavadinimo baleto iliustracijos, iškiliausios Renesanso laikotarpio figūros, italų skulptoriaus, juvelyro ir rašytojo, Benvenuto Čelinio autobiografijos iliustracijos, ilgametei S.Dali sielos draugei – prancūzų dainininkei, aktorei, dailininkei Armandai Lir dedikuota litografija. Parodos ekspozicinėje erdvėje fotografuoti nebuvo leidžiama, todėl nuotraukų iš parodos pateikti nėra galimybių.

S.Dali (pilnas vardas ir pavardė Salvadoras Felipas Žasintas Dali Domenekas) pats save laikė genijumi, visapusišku menininku, netaikydamas sau jokių kūrybos rėmų. Jis ne tik tapė, bet kūrė ir skulptūras, prisidėdavo prie kino filmų kūrimo, paliko savo įnašą teatro, mados, fotografijos pasaulyje. Vadino save tikruoju siurrealistu, gyvenančiu sapnų, vizijų, haliucinacijų pasaulyje, kuriame daiktai ir žmonės susilieja, keičiasi vietomis, todėl „katinas kartais gali būti ir mūsų teta, o mūsų sodas – taip pat ir Afrika“. Salvadoro vardą išvertus iš ispanų kalbos reiškia išgelbėtoją ir, anot dailininko pasisakymų, jis laikė save siurrealizmo, dailės ir apskritai meno išgelbėtoju. „ Aš esu ne siurrealistas, aš – siurrealizmas“, - sakė jis.

Studijuodamas Madrido vaizduojamojo meno akademijoje, S.Dali traukė visų dėmesį kaip keistuolis ir puošeiva. Nešiojo ilgus plaukus, ilgą paltą, 19 a. anglų estetų bridžus, užsiaugino ilgus riestus ūsus, kurie tapo jo ikona visą likusį gyvenimą.

Menininkas teigė, jog kaip rašytojas jis talentingesnis nei tapytojas ir tuo naudodamasis tyčiojosi iš jį supančio ydingo pasaulio. Ryškus to pavyzdys – S. Dali kūrinys – „Traktatas apie bezdėjimą“. Nusibezdėjimai čia skirstomi į paprastus ir sudėtinius. S. Dali pirdalus skirsto pagal įvairiausius kriterijus ir įvairiausius požymius, pvz., į muzikalius ir nemuzikalius, nebylius ir garsius, šlapius ir sausus, į tokius, kurie išeina vienu ypu, ir tokius, kurie paleidžiami salve...

1929 metų rugsėjį į Kadekeso gyvenvietę už kelių kilometrų nuo Port Ljigato, kur tuomet gyveno S. Dali, atvažiavo prancūzų poetas Polis Eliuaras su savo ruse žmona Galina Djakonova – Gala, kaip vadino ją dar Rusijoje. Pirmasis 25-mečio Salvadoro susitikimas su 36-mete Gala buvo kaip perkūno trenksmas. S. Dali staiga aistringai ją įsimylėjo ją. Ir ji, apstulbinta jaunojo dailininko, nesusimąstydama pasiliko Kadakese.

Dailininkas buvo sukrėstas: Galos išvaizda sutapo su paveikslu tos nežinomos rusų mergaitės, kurią jis taip dažnai matydavo sapne, ir su pramanytu „elegantiškos moters“, kurios jis amžinai ieškojo aplinkui, idealu. Ir štai pagaliau sutiko. S. Dali buvo nusispjaut į realybę, jo vaizduotėje viskas jau išsisprendė: nuo šiol Gala priklauso jam vienam. Ji atrodė jaunesnė, nei turėjo metų: lygi oda, maža krūtinė ir spyruokliuojanti eisena. S. Dali labai keistai siekė Galos dėmesio. Jo išskirtinis mąstymas ir meilinimasis atrodė šitaip: išvaškuotos ir mėlynai nudažytos pažasties rodymas arba išsitepliojimas ožkos ekskrementais, galvos puošimas raudona pelargonija – tai buvo jo meilės išraiškos.

„Pirmasis bučinys, - rašė S. Dali, - kuomet susidūrė mūsų dantys ir susipynė mūsų liežuviai, buvo tik pradžia to alkio, kuris privertė mus kandžiotis ir graužti vienas kitą iki pat mūsų būties esmės“.

Galina Djakonova, nuostabaus likimo moteris, gimusi snieguotoje Rusijoje ir tapusi S. Dali mūza, mistiniu įvaizdžiu, personažu, įkvėpusiu siurrealizmo genijų Salvadorą Dali, buvo paslaptinga ir prieštaringa figūra, bet S. Dali neturėjo ištikimesnio draugo ir padėjėjo negu ji. Gala turėjo labai didelę įtaką Salvadoro Dali asmeniniam gyvenimui, poelgiams ir kūrybinei veiklai. Ji buvo jam meilužė ir žmona, motina ir agentė, besirūpinanti jų materialine padėtimi. S. Dali prarado kūrybinį polėkį tą pačią akimirką, kai mirė jo mylimoji. Jo gyvenimas tapo pilkas ir kupinas neurozių. Dailininkas nustojo valgyti ir kurti. Jis galėdavo sėdėti valandų valandas vienas užsidaręs valgomajame su užkaltomis langinėmis. S. Dali buvo atsiskyręs nuo viso pasaulio šešerius su puse metų, kol galiausiai užgeso jo gyvybė.

Po Parodų rūmų sales ukmergiškius lydėjęs menotyrininkas Petras Šmitas , emocionaliai ir išraiškingai pasakojęs apie dailininko gyvenimą ir kūrybą, ypač didžiavosi tuo, jog tokia paroda, surengta pirmą kartą Lietuvoje, eksponuojama ne sostinėje ar kitame mieste, o būtent Klaipėdoje, kur intensyvus kultūrinis gyvenimas, senos, gilios tradicijos, smalsūs žmonės...

Parodų rūmuose įrengtoje „Dali TV“ lankytojai buvo pakviesti žiūrėti televizijos dokumentikos filmą apie Salvadorą Dali „Švelnusis autoportretas“ bei ištraukas iš televizijos laidų, kurioje jis dalyvavo.

Smalsu buvo dairytis ir antrajame rūmų aukšte, kur tuo metu buvo eksponuojama paveikslus-situacijas kuriančio tapytojo Adomo Danusevičiaus paroda „Kamufliažinis vyriškumas“.

Melanijos Širvienės nuotraukos.