Ukmergės kultūros puslapiai

Įvairių organinių medžiagų sudėtinės dalys, jų panašumai ir tarpusavio sąveika – ar tokios temos tapyboje gali sudominti publiką? Šiuolaikiniame mene nuolat ieškoma naujovių arba bandoma iš naujo atrasti tai, kas jau primiršta. Tuo tarpu, kartais, menininkai, palikę ramybėje mus supančio pasaulio fasadą, bando pažvelgti giliau į jo sandarą. Tokia yra Egidijaus Darulio paroda „Pulsas“ (nuo 2015 m. sausio 6 d. eksponuota VšĮ „Vitražo manufaktūra“ galerijoje Vilniuje, o nuo vasario 12 d. Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejuje) , kurioje – galimybė išvysti naujausius jo tapybos darbus. Šiuose paveiksluose, kaip teigia pats dailininkas, jis nagrinėja primityvių gyvybės formų ir sudėtingų organizmų siluetų, floros ir faunos, gyvybės ir mirties sąveikos klausimus. Vizualiai itin išraiškingi darbai leidžia žiūrovui mėgautis jų estetika, o tai, ko daugiau iš jų pasisemsime, jau priklauso nuo kiekvieno individualaus noro ir poreikio gilintis į šių paveikslų prasmę.

Apie darbų meninę išraišką, visų pirma, reikėtų pasakyti, jog ji yra labai nuosekli ir vientisa. Iš to galima spręsti, kad menininkas nesiblaško ir kryptingai siekia sutelkti žiūrovo dėmesį į paveikslų turinį. Pasikartojantys melsvi ir rausvi atspalviai tarsi veninis ir arterinis kraujas teka per visus paveikslus, tačiau vieni kitų neužgožia, o tik dar labiau paryškina. Vis dėlto, mėlyna spalva yra dominuojanti. Tai lyg ir turėtų reikšti, kad nuo šių darbų sklinda „šaltis“, tačiau taip nėra, kadangi spalvinei gamai priešpriešą sukuria vaizduojamos formos. Daugybė banguotų ir išsišakojančių linijų, apskritimų lemia tai, jog paveikslai atrodo pulsuojantys (neatsitiktinai iš čia ir parodos pavadinimas), kupini gyvybės ar net gaivališkos energijos („Sūkurio centras“). Ir toks įspūdis susidaro net neįsigilinus į vaizduojamus objektus, o vien per jų dinamiškumą – šie paveikslai „juda“. Kiekviename jų dailininkas užfiksavo vieną konkretų momentą, o sekančios akimirkos atvaizdas neišvengiamai būtų kitoks, jei ne savo formomis ar atspalviais, tai bent jau kompozicija. Kad ir kokie neįprasti yra mūsų akiai šių paveikslų vaizdai, jiems būdingas fotografiškumo principas. Ne tik dėl minėto akimirkos įspūdžio, bet ir dėl savo fragmentiškumo: nei viename darbe nėra nutapytas visas vaizdas, tik tam tikras kadras, o už jo nesiliaujantis judėjimas tęsiasi. Vis dėlto, dailininkas pasirinko būtent šiuos fragmentus, tad į juos ir verta pažvelgti įdėmiau bei pabandyti perprasti esmę.

Gyvybė. Šiuose E. Darulio paveiksluose ji yra iškylančių vaizdinių priežastis. O šie – patys įvairiausi: kraujagyslės, nervai, upių vagos, šaknys ir t.t. Pasak menininko, pagrindinė gamtinė visų organizmų forma yra spermatozoidas (apskritimas ir uodegėlė). Šis motyvas pasikartoja keliuose paveiksluose. Kad ir kokie objektai būtų vaizduojami, nuo ląstelės iki medžių šakų, mes negalime pajusti jų masto, nes dailininko vizijoje visos šios detalės tampa neatsiejama visuma. Net mažiausia ląstelė gali tapti kūrinio pagrindiniu akcentu (triptikas „Iškilę iš anglies, hemoglobino ir chlorofilo“), o medžiai atsidurti fono gilumoje („Gimstantys kaimo mėšlynuose“). Jokia detalė nėra per menka ar pernelyg svarbi. Šiuose paveiksluose lyg ir išryškėja gyvybės ratas, kuriame be vienos grandies nebūtų sekančios. Paveiksle „Sąryšis“ atrodo matome upę su jos intakais, o gal tai besišakojančios žmogaus kraujagyslės – esmė tame, kad gamtoje formos kartojasi ir dailininkas subtiliai tą išreiškia palikdamas tam tikrą neapibrėžtumą. Darbas „Temperatūrų skirtumai“ yra bene kontrastingiausias visoje serijoje. Jį galima būtų traktuoti kaip gamtos įvairovės, tačiau taip pat ir koegzistavimo metaforą. Kontrastas išreiškiamas net per formas (apskritimai ir keturkampiai), tačiau visos detalės išsitenka vienoje erdvėje ir netgi sukuria harmonijos įspūdį. Paveikslas „Išopėjęs peizažas ir kriauklės“ yra „Temperatūrų skirtumų“ priešingybė – jame harmoniją atrasti sunku. Šiame darbe itin gausu skirtingų detalių ir spalvų, dėl to jis iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg kratinys. Tačiau čia randame ir ritmo panaudojimą, kuris atkreipia žiūrovo dėmesį į pasikartojančias detales bei leidžia joms išsiskirti iš elementų gausos. Ritmas taip pat aiškiai pastebimas ir paveiksle „Sūkurio centras“, kuriame matome dinamišką spiralinę kompoziciją. Susidaro įspūdis, jog šiuo darbu dailininkas norėjo išreikšti nuolatinį judėjimą ir kaitą, kurie randami kiekvienoje organinio pasaulio kertelėje. Apibendrinant reikia pasakyti, kad šie E. Darulio darbai yra mus kasdien supančių objektų bei paties žmogaus studija – neįprastai atvira, įsiskverbianti iki pačių smulkiausių dalelių ir suteikianti galimybę pažvelgti į save ir gamtą kitu kampu.

E. Darulio paroda „Pulsas“ skirta tiek grynos estetikos mėgėjams, tiek prasmingo meno ieškančiai publikai. Organinės medžiagos yra neatskiriama mūsų visų dalis, net jei retai kada apie tai susimąstome. Kaip teigia menininkas, tapyba jam yra ženklo ieškojimas. Šioje parodoje eksponuojamuose darbuose dailininkas ieško ir, drįstu teigti, pakankamai aiškiai atskleidžia gyvybės ženklą – tai pulsas. Jo vizualinė išraiška įtaigi ir prikaustanti dėmesį, o apie tai, kas slypi po ja, daugelio nuomonė tikriausiai kiek skirtųsi, priklausomai nuo asmeninės patirties. Dėl to šioje parodoje vertėtų apsilankyti ir atrasti, ką būtent Jums reiškia „pulsas“.

Nuotraukos iš E. Darulio asmeninio archyvo.

P. S. Apie tolimesnį "Pulso" tvinkčiojimą ir parodą apžvelgiančiųjų įžvalgas galima skaityti čia.