Ukmergės kultūros centro parodų galerijoje, kovo 10-31 dienomis, vyko tradicinė, kasmetinė (tiesa, žymiosios epidemijos metu „kasmetiniškume“ atsirado pertrauka) tautodailininkų kūrinių paroda.

Šiais metais paroda man pasirodė kiek kitokia nei paprastai. Dalyvių gal kiek mažiau, nors jie beveik visi tie patys, todėl gerai atpažįstami savo darbais ir stiliumi. Malonu pastebėti, kad šiais metais paroda nepergrūsta darbais, galerijoje nepadaryta dar viena „Kaziuko mugė“, nors panašios „išvaizdos“ parodų šioje parodinėje erdvėje tikrai pasitaiko. Pradeda reikštis ir pirmieji politinės konjuktūros ženklai, bet čia ne apie tai.

Labai gerai, kad žmonės kuria ir nebijo rodyti savo darbus – taigi, galima teigti, kad jie yra drąsūs ir kūrybingi.

Vienas iš malonių netikėtumų, pirmiausiai kritęs į akis, - Ilonos Sokolovos tautiniais rūbeliais aprengta besilaukianti lėlė. Abejonių ir taip nekyla, nors ir šalia parašyta „Laukimas“. Raudonplaukė moteriškė, sėdi ramiai, susikaupusi, apglėbusi pilvą. Tai lėlė tikrai neskirta vaikams žaisti – tai priverčiantis stabtelti ir susimąstyti artefaktas. Įspūdį dar sustiprina tai, kad lėlė tvarkingai sėdi ant suoliuko kuris „turi“ lopinėlį žemės su trinkelėmis. Tiesiog ištrauka iš idiliško gyvenimo. O gal iš tiesų autobuso laukia.

Parodoje buvo ir kitų išskirtinių darbų. Pakabinami šiaudiniai taip vadinami sodai, iš tikro tarsi tikri sodai – su paukščiukais. Nežinau šiaudinių sodų gamybos kanonų, nežinau ar taip gali būti pagal tautodailės tradicijas, bet tie, po tvarkinga geometrine struktūra įsikūrę, paukščiukai yra tikrai neįtikėtinai mieli. Tokie jie, gerą nuotaiką keliantys, Stasės Černiauskienės šiaudiniai žvirbliukai, lyg išskrendantys iš šiaudinio lietaus.Kaip visada, iš visų dalyvių išsiskiria ir Laimos Dzigaitės žolių paveikslai. Subtilūs pastelinių, sausos rudeninės gamtos spalvų. Pastaraisiais metais jie kuriami išskirtinai religine tematika, tačiau ne nėra dogmatiški, o labai artimi senųjų kaimo rūpintojėlių stiliui. Arkangelas Mykolas čia su raudonais sparnais, ietimi rankoje ir gėlės žiedu kitoje rankoje – kaip ir griežtas, bet kartu ir toks svajingas, artimas, o gal kiek pavargęs. Šalimais „Sopulingoji motina“, atlikta kukliomis, lakoniškomis priemonėmis, tačiau šiuo kūriniu autorė sugeba perteikti ne tik evangelinę dvasią, bet spalvomis bei nuotaika lyg ir nukelia žiūrovą į kuklią kaimo bažnytėlę.

„Žolininkių“ yra ir daugiau – Kristinos Vašatkevičienės iš žolynų pluošto supinti arkliukai padabinti iš ryškių siūlų vašeliu megztomis gėlytėmis. Šia mišria technika pagaminti pakabinami žirgeliai sprendžiant iš jų povyzos yra skirtingų lyčių įsimylėjėliai. Manyčiau, kad Ji mažesnė ir švelnesnė, o Jis didesnis ir toks nesušukuotas. Simboliška – sausi žolynai nuo meilės pražysta ryškiais žiedais. Meilės išraiškai nesvarbi technika. Labai panaši meilės tematika atsispindi ir visai kitos technikos darbuose - Vaidos Pupelienės moliniai paukščiukai-švilpukai su širdelėmis, tupi kaip du balandėliai tikra to žodžio prasme. Patelė mažesnė geltona nugara, o patinėlis didesnis – balta. Tokie kaip klasikiniai senosios Lietuvos atstovai, dar neišskridę Europon.

Pastovus parodų dalyvis, romantiškasis Vytautas Mackevičius, kaip visada, prisistato su savo sodriais gamtos kaimo vaizdeliais. Gal kiek „saldoki“, bet labai mieli, kruopščiai nupiešti ir nutapyti, nykstančio kaimo vaizdeliai. Ankstesnėse parodose būdavo dar natiurmortų su agurkais, krapais ir serbentų vynu. Gal šiais metais neužderėjo. Gaila...

O štai Rimos Pocienės romantiški pojūčiai – gelsvai rausvas saulėlydis prie jūros su dūžtančia banga. Jūroje bangų beveik nėra, bet viena dūžta smarkiai, su purslais, gal čia ji kokia devintoji? banga atsiritus. Peizažas ne mūsiškas – kalnai, akmenys. Danguje debesys prasivėrusios geldelės formos, o saulė ten kaip perlas. Romantika kvadratu. Dar kartą patvirtina, kad tautodailininkai yra labai romantiški žmonės.

Kiek mažiau romantiški Anelės Stancikienės darbai. Kai kurie netgi labai įtikinami – pažiūri į „Žiemos peizažą“ ir pradedi jausti, kad paveiksle šalta, ne mažiau kaip minus 20. Paveiksle „Amžius“ labai įtikinamai pavaizduotas senas klojimas, ant sienos kabantys nebenaudojami arkliniai pavalkai. Įspūdį sustiprina ir iš senos, apšerpetojusios medienos pagaminti paveikslo rėmai. Bet ir čia neapseinama be „saldžiosios romantikos“ – paveiksle trys tiesiog plakatiniai balti taikos balandžiai. Negali teigti, kad taip nebūna – gal iš kokių vestuvių atskrido. Lygiai kaip ir kitame paveiksle „Pelkė“ – dvi gervės. Tai nėra blogai. Panašius pelkių paukščius iš popieriaus iškarpė Romualda Misiūnienė. Labai panašūs į gervinius, ir braido vandenyje. Žiūri į juos ir liaudiškai galvoji, kad tokius padaryti yra „kruvina procia“ – iš vientiso popieriaus lapo išpjaustyti (ar iškarpyti) didelį paukštį. Čia romantikos turbūt nedaug.

Maloniai nuteikia Dalios Lapkuvienės megztos vilnonės, raštuotos kojinės. Labiausiai patiko, kad kojinės yra tokio teisingo, tinkamo dydžio. Tikėtina, kad ir pagrindinis kojinių nešiotojas „teisingo“ dydžio. Retai parodose pamatysi normalių daiktų.

Dar vienas iš parodos atradimų buvo austos juostos. Nors nedaug kas dabar juosiasi juostomis, jos skirtos susijuost, o ne ant sienos pakabintos dulkėms rinkti. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad parodoje nebuvo ir juostų su užrašu „Piršlys melagis“, „Šešiasdešimt metų“, „Ilgiausių metų“ ar panašiai. Juostos iš pirmo žvilgsnio panašios, natūralių spalvų, tačiau kiekvienos audėjos savitos. Janinos Svetlikauskienės ryškesnės, kietai suaustos, smulkaus tankiai pasikartojančio rašto. Stefos Banišauskienės lyg minkštesnės, šalia įprastų raštų įaudžiant ryškiai mėlyną siūlą ir taip išgaunant tautinės juostos „kitą akcentą“. Dalios Banišauskaitės juostos su pagoniškais, dabar išgyvenančiais renesansą susipynusiais žalčiukais, tradicinių raštų bet su ryškesnėm siūlų gijom. Kitaip sakant – kūrėjo fantaziją gali apriboti tik audimo technologija ir turimi siūlai.

Janina Kuprienė priminė kiek primirštą saviraiškos rūšį – vašeliu megztas figūras. Kruopščiai, iš plonyčių siūlų nunerti, iškrakmolinti angelai, lyg nužengę iš vaikystės atsiminimų.
Atskirai reikia paminėti tokį žanrą kaip megztos pagalvėlės. Net nostalgiją sukėlė. Valerijos Meliūkštienės klasikiniais tautiškais raštais, tulpėm lelijom, ir sumodernintais tautiškais zigzagais išmegztos nedidelės pagalvėlės, kurios dažniausiai mėtosi namie ant sofos, kaip ir nepastebimos, bet visada po ranka. Kodėl nostalgija? Panašios, anais kruvinais laikais, gulėdavo ant nuosavų automobilių galinių palangių. Vos ne kaip privaloma automobilio „Moskvič‘ ar „Žiguli“ įranga.

Parodoje, tarp ūkiškų kaimo vaizdelių su šuniukais ir žąsiukais, tarp nuostabaus ryškumo kaimo ir kitų gėlių, pamatai pasaulinio klasiko paveikslo tolimą atspindį. Kyla klausimas, kam parodoje reikia tokių žinomų paveikslų tokių grubių kopijų. Ar tai tikrai yra tautodailės objektas? Be jokios abejonės – niekas negali nurodyti menininkui ką ir kaip kurti. Bet ar tikrai to reikia parodoje. Tai toks klausimėlis parodų rengėjams bei organizatoriams.

Dar pastebėjau, kad Vaivos Zinkevičiūtės paveikslo labai geri rėmai. Kai pagalvoji – gera turėti senelį stalių.

Net ir būnant geranoriškai nusiteikus, prie kai kurių darbų pagavau save galvojantį – anuomet, tuo neramiu tautai laiku, kai dalis meno puoselėtojų iš liaudies menininkų virto tautodailininkais, Lietuvoje žodžių junginys „meno terapija“ nebuvo plačiai žinomas. Dabar ne tik žinomas, bet ir plačiai taikomas. Nėr ko slėpti – dalis parodos darbų atrodo kaip iš meno terapijos kursų. Viskas yra suprantama, kad tik žmogui būtų geriau.

Iš esmės – tokia geros nuotaikos paroda.

Parodoje eksponuojamų darbų nuotraukas galite pamatyti čia: https://www.facebook.com/photo/?fbid=517510976482527&set=pcb.517504356483189

Nuotraukos - D. Karalio.