Vaidą Adomavičiūtę žino daugelis ukmergiškių, kurie lankosi Ukmergės kultūros centro parodų galerijoje ir kurie čia rengia parodas. Taigi, Vaida yra tikrai jau gerai pažįstama plačiam ukmergiškių - meno mylėtojų ratui. Tačiau kiekvienas, atvykęs čia, į galeriją, pastebi, kad ši, parodas prižiūrinti ir globojanti "salių prižiūrėtoja" yra dar ir puiki menininkė, be to, tikrai ne eilinė, ir, ko gero, ryškiai išsiskirianti iš daugelio kitų Lietuvoje kuriančių dailininkų...

Tai kuo gi išskirtinė jos kūryba?

Šiandien yra laikmetis, kai transliuojamos opinijos yra vertinama ir galbūt net madinga, dailininkams, tarsi mokslininkams, analizuoti socialines problemas, savo kūryba "siųsti" visuomenei aktualias žinutes, lyg ir sprendžiančias menininkui „skaudančias“ temas bei atspindėti nūdienos aktualijas. Keista, bet šiame "kūrybos aktualizavimo" procese matome daug sarkazmo, ironijos, intrigų, kritikos ar tiesiog stilistinio taikymosi prie bendros, kažkuria kryptimi nešančios srovės...

Nereiktų galvoti, kad tai yra blogis. Menas savaime tiesiog negali būti blogis, gėris ar niekis - jis tėra tik jį sukūrusio žmogaus dvasinės struktūros materiali išraiška ir ja apžiūrinčių (išjaučiančių) individuali interpretacija. Žinia, savo turiniu skurdi dvasia vargu ar gali sužadinti įdomias ir pakylėjančias interpretacijas... Bet žvalgantis į V. Adomavičiūtės kūrybą, nuo 2022 m. lapkričio 8-ios iki gruodžio 13-osios, sodriai apvaldžiusią Kultūros centro parodų galerijos abi sales, kalbėti apie  interpretacijas yra gerokai sudėtingiau. Ar galime lengvai interpretuoti kėkšto gilių rinkimą ir slapstymą tarp medžio šakelių, ruošiantis žiemai? Ir ar galime interpretuoti prieš tūkstančius metų žmogaus ranką laužo anglimi piešiančią žvėris uolose  ir olose? Ar lengva palyginti Vaidos kūrinius su dabartine Japonijos menininke Yayoi Kusama – ši tiesiog visur ir visada piešė taškus ir taškelius, rutuliukus bei apskritimus... Dėjo ir lipdė juos į nesibaigiančius ornamentus, kol vieną dieną kažkas ją įvertino kaip unikalią kūrėją. Improvizuojant, palyginus Yayoi ir Vaidos kūrybą, reiktų pastebėti, jog pastaroji į nesibaigiančių ornamentų pynes dėlioja ir sausas juodas linijas balto popieriaus fone, ir margiausias spalvines abstrakcijas iš kurių formuojasi ir kažkas visiškai realaus, ir kažkas fantastiško... Kažin ar verta lyginti šias visiškai skirtingas menininkes, bet tam tikrus specifinius pojūčius nusakyti galima. Y. Kusama kuria vizualinį ritminį transą, veikiantį lyg šamano būgnas, V. Adomavičiūtė - vizualinės Pano fleitos skambesį, šiūrenant vėjui gėlėtoje pievoje. Kaip jau paminėta, didelėje ir vienu žvilgsniu neaprėpiamoje... Net ji pati, baigusi sudėlioti gausius savo kūrybinius darbus bei darbelius į parodos ekspoziciją, prasitarė - „...aš nejaučiu, kad kuriu, bet dabar stebiuosi kiek visko daug prisikaupė!“

Jei toliau ieškoti palyginimų ir brėžti kontekstines platumas, galima pastebėti, jog yra ir dar vienas garsus ir visiems žinomas japonas kūrėjas, kuris kai kuriais kūriniais artimas Vaidai savo vizualine forma. Tai - Takashi Murakami. Tie jo kūriniai, kurie virsta į ornamentuotus kilimus, sudėliotus iš šimtų besišypsančių gėlių žiedelių – išoriškai gana panašūs. Tačiau Vaidos Adomavičiūtės kūrinių nuotaika nėra japoniška. Ten mes matome tarsi anime žanro įtaką, persipinančią su Vakarų kultūra, o Vaidos kūriniai yra lietuviško kaimo, Lietuvos romų ir Indijos bendrosios vizualinės kultūros atspindžiai. Ir tai nėra atsitiktinumai - ji buvo Indijoje, bendrauja su romais, jos seneliai yra kilę iš archaišku ilgai išsilaikiusio, o dabar apleisto Ukmergės rajono kaimelio - Verškainių. Būtent šio kaimo kraičių skrynių, langinių ornamentų, močiučių audimų raštų, prosenelių drožtų lentynėlių ir kryželių jos kūriniuose yra tikrai nemažai, žinia, jie dvelkia ir čigoniškais, indiškais motyvais ir, nors nėra matomi akimis, tačiau aiškiai juntami.

Šiaip jau, tokią vizualiai intensyvią parodą, kurią mums pateikė Vaida Adomavičiūtė, reikia apžiūrinėti arba prabėgant ir pajaučiant bendrą spalvų ir linijų pynę, arba lėtai mėgaujantis kokio nors paveikslo ar objekto fragmentu, autorės išradingumu, pasaulio grožio didumu ir platumomis... Bandyti visą tai aprašyti, vargu ar įmanoma, bet vis tik kokią nors impresiją suraityti pabandyti galima. Pabandžiau...

Nuotraukos - Dainiaus Vyto.