Andrius Janulis – metalo plastikos meistras, kurio kūrinius daugelis ukmergiškių geriau pažįsta nei patį autorių. Manau, daugelis yra matę Andriaus sukurtus objektus, esančius miesto ervėse – Keliaujantį arkliuką prie senojo pašto, Pepę ilgakojinę, balandį Paštininką prie senojo knygyno, Laivelį prie Vilkmergės upelio. Šioje, kovo 5 dieną Ukmergės kultūros centro parodų galerijoje žiūrovui atsivėrusioje parodoje, pristatoma 13 objektų: čia ant stulpo sūpuojasi ir po truputį dygsta bulvės, ant Kalėdinių eglučių pražydę godumo žiedai, o ant parodos plakato esantis objektas Dildo žada malonumą įtartinai agresyviai išžiotais nasreliais...

Pradžioje - Andriaus parodos pavadinimą lėmęs patvarumo apibrėžimas, kuriame aprašytą dėsnį jis siūlo pritaikyti ir žmogaus gyvenimo supratimui: "patvarùmas, ciklinis stiprùmas, medžiagos arba konstrukcinio elemento gebėjimas priešintis kartotinai (cikliškai) kintamiems įtempiams (nuovargiui). Tokie įtempiai būdingi judančioms mašinų detalėms, pvz., vidaus degimo variklio alkūninį veleną veikia kintantys įtempiai, atsiradę nuo periodiškai kintančios apkrovos, vagono ašį – jai pakaitomis patenkant tai į tempimo, tai į gniuždymo zoną. Svarbiausias, patvarumą apibūdinantis, rodiklis yra patvarumo riba, nustatoma bandymais."*
*Mindaugas Kazimieras Leonavičius, Visuotinė Lietuvių Enciklopedija

Taigi, apsilankius parodoje, galima susipažinti ir su Andriaus patvarumo ribas bandančiais aplinkos veiksniais ir reiškiniais Daugelis darbų kalba patys už save, o kai kurių reikšmių paaiškinimą teko sužinoti iš paties autoriaus, juolab, kad atsisakius parodos atidarymo ceremonijos, žiūrovui nebuvo galimybės gauti atsakymus tiesiogiai.

Nors dauguma objektų yra sunkiasvoriai ir gan didelių gabaritų, jautiesi tarp jų lengvai ir jaukiai. Žaidžiama formomis, tūriais, įvairiomis metalo spalvomis, faktūromis ir vienos lankytojos žodžiais „tokiais subtiliais dalykiukais“.

Pavadinimai: Persirijimas, Nebaigti reikalai, Kita mėnulio pusė, Vitražas, Ūglys, Sezono belaukiant, Ravėjos, Tiekėjo pasirinkimas, Dildo, Mitybos grandinė, Kelmučiai, TŪM (tūkstantmečio mokykla), Šitaki, Ryšiai.

Įspūdingiausias objektas, pritraukiantis visų dėmesį pavadinimu Persirijimas. Iš tolo akį patraukia juodus svyrančius stiebus aplipę balti žiedai, juodos ir baltos spalvos kontrastą papildo eglių šakelės, sudėtos apačioje, prilietus lengvai siūbuoja, gamtos grožis ir trapumas, meistriškai perteiktas metalo ir medžio pagalba. Tik įdomiausia dalis slypi pavadinime – visi, kas perskaito, atšoksta ir išplečia akis: „Kodėl? Nepanašu!” Tik gerai įsižiūrėjus, galima atrasti užuominą – žiedai pražydę ant eglučių kamienų. Kaip pasakojo pats autorius, šios eglutės surinktos nuo konteinerių, pasibaigus šventėms. Nors tokios svarbiausios metų šventės kelias – adventas, veda apmąstymo, kad svarbiausi ne materialūs dalykai, turėtų atvirkščiai, sulaikyti žmogų nuo gobšumo ir atsakingiau elgtis su svarbiausiu šios šventės simboliu - eglute. Taigi, pasipiktinimas žmonių atvirkštiniu elgesiu skelbiamoms vertybėms, davė impulsą šio įspūdingo kūrinio atsiradimui, o pavadinimas lyg šaltas dušas neleidžia atsipalaiduoti baltų žiedų saldume.

Šalia Persirijimo objektas, pavadinimu Kita mėnulio pusė, labai primena mėnulio pilnatį, kuri dar tik kyla ir slepiasi tarp augalų, o po juo patiestas pagyvenęs kilimėlis sudaro „mėnulio tako“ įspūdį. Romantiška, paprasta. Tik vienas mažas subtilus dalykiukas –mažos durelės, esančiose abiejose mėnulio pusėse, slepia po kraterį, po kuriuo iškaltas tekstinis paaiškinimas -  Anus.  Lankytojai jau atrado galimybę įsirėminti savo portretą nuotraukoje originaliame užkapalio skylutės rėmelyje. Ir nors objekto esmė ir moralas – kad susikalbėjimui ir įsiklausymui vieni su kitais kartais lyg ir ne tuos kūno vartelius naudojame, bet pateiktas komiška satyra, nuo rimto susimąstymo nuveda į pritarimą ir šypseną.

Kaimo gyvenimo, buities ir bendrai kultūros pokyčius atspindi kūriniai Šitaki, Vitražas.

Šitaki – ant medinių elektros stulpų, primenančių kaimo trobos gonkelio kolonas, „užauginti“ šitake grybai, kuriuos atstoja keramikiniai ir stikliniai izoliatoriai. Tai ironiškas pamąstymas globalizacijos, naujų madų ir pinigų vaikymosi tema, kuomet baravyko (savos kultūros) vietą  ant sukrypusių kolonų nustelbia „patys populiariausi ir naudingiausi“ šitake grybai.

Dar vienas, menininkui patvarumo išbandymą sukeliantis pokytis kaime, atsispindi  objekte Vitražas. Jame įamžintas jau beveik išnykęs vaizdas, kuomet tvoros buvo statomos ne atsitverti nuo kaimynų, o tik nuo naminių paukščių ar gyvulių, o pati tvorelė tarnaudavo namų buičiai. A. Janulio sukurta tvorelė, nors ir iš metalinių stulpų,  bet, sukrypusi ir atrodo, vos laikosi, keli stulpeliai stulpeliai kaip iš S. Neries eilėraščio Lauk manęs: Akmenys paplentėm kauks. Sužaliuos lazda. Lauk manęs, kai nebelauks Niekas niekada..., jau apaugę lapeliais, o ant jų sumauti stiklainiai ir apkerpėjęs ąsotis ir sudaro prisiminimuose iškylantį praeities vaizdą – vitražą.

Daugelyje kūrinių persipina gamtos elementai, politinės aktualijos, kaimo gyvenimo atributai.

Grūdai, panaudoti abiejose salėse objektams ir išpilti ant grindų ne siekiant įtaigios faktūros, bet pabrėžia tokius įvykius, kaip Lietuvos ūkininkų protestai (Nebaigti reikalai) ir lenkų ūkininkų vandalizmą, išpilant ukrainietiškus grūdus tiesiog ant žemės (obj. Mitybos grandinė). Taip išpilti grūdai beprasmiškai atitenka paukščiams, kūrinyje panardintiems į grūdus. Menininko profesionalumas ir kalvystės amato išmanymas taip pat atsiskleidžia objektuose Nebaigti reikalai, kur grūdų kalvelėje grimzta Andriaus nukaldintas kryžius ir augaliniame natiurmorte Ravėjos. Žodis ravėja turi dvejopą prasmę. Juo lietuvių kalboje gali būti įvardinamas ne tik ravintis asmuo, bet ir ravėtinos, išravėtos žolelės. Šiuo atveju ravėjos –iškaldintų rūtų, putinų ir kitų augalų puokštė. Nors užkelta ant kolonos virsta paminklu – pagerbimu  visoms ravėjoms, per laikus amžinuosius, atliekančioms šį sunkų darbą.

Ant parodos plakato esantis objektas – parodoje įrangytas lyg riebus žaltys į smėlio dėžę ant ratelių, pavadintas Dildo. Iš savo dantytos burnos, esančios abiejuose kūno galuose, dvigalvis kirminas labiausiai primena smėlio kirminą iš Franko Herberto romano Kopa. Rašytojas tikėjo, kad sukurtas mitas apie šiuos padarus turi turėti kažką jaudinančio, kas galėtų arba įgalinti herojų, arba jį visiškai užvaldyti. Aptariama jėga turi būti pavojinga ir siaubinga, tačiau kažkaip būtina. Taigi šis Dildo (angl.k. dirbtinis falo pakaitalas) – lyg lazda su dviem galais, su įgalinimo bet ir įkalinimo momentais, besivaikant kažkaip būtino malonumo.

Kita kritikos dozė slepiasi buvusio sportinio mokyklos inventoriaus „ožio“ skrynutėje, ten, po stikliuku, lyg vaikystės žaidime pakastos gėlytės žemėje,  sudėtos mokomosios granatos. Tai objektas, pavadinimu TŪM (tūkstantmečio mokyklos). Oželio ir jo viduriuose virškinamų granatų ir pavadinimo misija yra švietimo pažangos programos kritika. Nes tuo pat metu, kai kalbama apie galimybę mokytis  šiuolaikiškoje  ir atviroje mokykloje, įtrauklų švietimą, švietimo įstaigose vis dar randamas toks inventorius, kaip „ožiai“ ir mokomosios granatos...

Šalia TŪM oželio stovi jo brolis, pavadintas Kelmučiai, lyg senas kelmas, apaugintas elektros izoliatorių grybukais. Lyg ne mokykloje jo vieta, o seniai po miškus lakioti, vilkus vilioti...

Taigi. Andriaus kūryboje atsispindinčios temos, perauga į savitų formų ir medžiagų sintezę, kritika virsta subtiliais, smagiais elementais. Paroda nuostabi, o aplankyti ją būtina. Pasigėrėti rūtų šakelėm, laibakojais oželiais, žolelėm ligi dangaus išaugusioms ir žiedų, anksčiau laiko prasprogusių pasidairyti. Dar geriau, jei parodą lankyti kas savaitę iki galo, ir užmegzti ryšį su bulvėmis, besidomint, kokio ilgio daigus išaugins per mėnesį laiko. Pagaliau geležies atsargas žiemos nuvargintam organizmui papildyti.

Ši stebuklinė kalvio Andriaus Janulio rūpesčių pasaka vyks iki balandžio 6 d.

Fotografijos - autorės.