Ukmergės kultūros puslapiai

Žymus estetikos tyrėjas Vosylius Sezemanas teigė, kad menas, vienu ar kitu būdu vaizduodamas gamtos reiškinius, drauge moko stebėtoją atrasti gamtoje naujus estetiškai vertingus aspektus, pamatant gamtą tam tikrą stilių jai suteikusio menininko akimis. Kaip tik todėl bet kuriam – išprususiam ar mažiau išprususiam mene žmogui – gamtos motyvų meninės interpretacijos visada esti įdomios, nes nėra tokio, kurio žvilgsnis su gamta nebūtų susilietęs. Tapytojos Kristinos Darulienės parodos, kuri eksponuojama Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje, pavadinimą galima laikyti raktu, leidžiančiu atverti kūrėjos  stilistikos savitumą.  ,,Gamtos ritmai“ ne tik nurodo į dailininkės mėgiamus, nuo pat kūrybinio kelio pradžios plėtojamus gamtos motyvus, bet atskleidžia ir tai, ko  pati menininkė, šiuos motyvus tapydama, siekė.

Tą patvirtina ir pačios Kristinos ištaros parodos pristatyme.  Kristina sako, kad  ją ,,žavi visą apimanti ritmika. Gamtos ritmai yra visur, jie dinamiški ir nuolatos kinta“. Todėl nenuostabu, kad būtent ritmas tampa paveikslų elementų kompozicijos organizavimo pagrindu, leidžiančiu suvokti kiekvieną paveikslą kaip visiškai autonomišką pasaulį tik su jam vienam būdinga atmosfera, nepakartojamu koloritu, savomis nuotaikomis ir jame tvyrančiu gyvybės vitališkumo vaizdiniu. Nepaisant to, kad ritmas turi tam tikrą jo dėmenų kartotę, jis nėra lygus mechaniniam ornamentui, ir šie ritme egzistuojantys pertrūkiai, subangavimai, lūžiai  kaip tik ir leidžia dailininkei sukurti gyvybei būdingos dinamikos įspūdį. Nors ekspozicijoje ji tiesiogiai nevaizduoja gyvų padarų, kintančio ritmo pulsavimo dėka regisi, kad Kristinos gamtovaizdžiuose jų esama. Arba veikiau, ritmas, asociatyviai siejantis paveikslo motyvus su bėgimo, plevenimo, skrydžio trajektorija, neapskaičiuojamu vėjo pūstelėjimo kryptimi, leidžia nujausti tą nenutapytą gyvastį juose esančią.

Šio įspūdžio tikrumą, matyt, apsprendžia tai, kad menininkė yra viena iš  to nedaugelio, kuri tapo gamtoje, ir jos pačios patirtys bei įžvalgos kūrybos procese pavirsta šiuos betarpiškus išgyvenimus atspindinčiomis linijomis bei gaiviais, bėgliais  potėpiais.   Kristinos gamtovaizdžiai yra švarūs, nepaliesti technikos, juose nėra jokių civilizacijos ženklų. Šitai leidžia menininkės kūrinius laikyti lyriškais, net ir savaip romantiškais, kadangi kiekvienas jos paveikslas yra sklidinas emocijos. Vargu, ar tokį emocijos įspūdį būtų galima pasiekti vien tik struktūriniais, ritminiais, linijiniais paveikslo formavimo būdais. Didelę reikšmę, formuojant jausminę kūrinių atmosferą, atlieka spalva. Koloritas ne tik apibūdina paveikslų elementus – šakas, žolynus, dangų, augalų stiebus ir žiedus, – ne tik modeliuoja jų apimtis, bet tarpusavyje sąveikaujančios spalvos kuria tą nepakartojamą į jauseną orientuotą aurą, kurios neturėdami paveikslai netektų didžiosios savo įtaigos dalies. Parodos eksponatai liudija, kad spalvoms Kristina yra itin jautri, ir spalvos  jos kūriniuose gyvena kone atskirą gyvenimą, nelyginant emocionalūs tarpusavio dialogais saistomi personažai. Jų susidūrimai paveikslų paviršiuose kartais regisi įtempti, kada kūriniuose susiduria kontrastingos spalvos, nors dažniausiai jie primena tylius kuždesius, spalvoms sąveikaujant pustoniais ir atspalviais. Šioji paveiksluose įkūnyta dailininkės spalvinė klausa, veikianti žiūrovą, yra dalykas, kuris rodo arba tvirtą profesionalią mokyklą, arba tiesiog sunkiai išmokstamą įgimtą koloristinę nuojautą. Sunku pasakyti, kuris veiksnys yra lemiantis Kristinos atveju. 2002 m. ji pabaigė tapybos studijas Šiaulių universitete, kuris yra išleidęs į gyvenimą ne vieną įsimenantį ir tvirtą menininką, disponuojantį neabejotinais spalvinio ir struktūrinio komponavimo gebėjimais. Nuo pat baigimo metų Kristina ne tik dirba įvairiose kultūrinėse institucijose, rengdama ir įgyvendindama kultūrinius projektus, bet tuos gebėjimus demonstruoja, dalyvaudama užsienyje bei Lietuvoje rengiamuose pleneruose, grupinėse ir personalinėse  parodose, atskleidžiančiose  jos dėmesio gravitacinius taškus. Tai – nuolat naujai  peizažuose, natiurmortuose, įvaizdinta gamta.  Nepaisant realybės ir menininkės kūrinių analogijos, realiste Kristiną galima pavadinti tik su nežymiomis išlygomis: jos paveikslų formas kartais esti suniveliuotos, subendrinantis, o kai kur ypatingai suintensyvintos, paryškintos, matomos tarytum žvelgiama į jas būtų pro padidinamą stiklą, ir tai rodo unikalią tik Kristinai būdingą natūros interpretaciją. Istoriškai gausų ir ilgą laiką kone tradiciškiausiais  Lietuvoje laikytų žanrų – peizažo ir natiurmorto – rezervuarą Kristina papildo nepakartojamais linearinį ir tapybinį pradą apjungiančiais poetiškais kūriniais.  Nuo socialinių, politinių ir meninių perversmų kupinos kasdienybės į estetizuotą gamtos lauką žiūrovo žvilgsnį panardinantys menininkės paveikslai regisi esantys tarsi belaikiai, šiems pasaulio virsmams nepavaldūs pasauliai. Todėl Kristinos Darulienės paroda, veiksianti iki šių metų gegužės 25 dienos – palanki proga kiekvienam jos lankytojui išsivėdinti savo vidinius pasaulio pagavos podėlius. 

Reprodukcijos - K. Darulienės