Ukmergės kultūros puslapiai

Vasaros pradžioje (2025 05 29 – 06 28) Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje eksponuota tradicinė Ukmergės krašto menininkų paroda „Potėpis“. Jos atidarymo metu garsiai nuskambėjo mintis, jog ateitis priklauso tiems, kas ją kuria, o ne griauna. Kai visas pasaulis kratomas karų, neramumo ir nežinomybės, balta jauki parodų salė tapo tuo šviesos gurkšniu, kurio dabar reikia išties daugeliui. Šioje parodoje būta ne tik potėpių. Krašto menininkai pademonstravo visokeriopą įvairovę. Tai ne tik susiformavę ir jau žinomi menininkai, bet ir drąsiai savo darbus eksponuojanti jaunoji karta, besimokanti ar jau baigusi menų studijas geriausiose mokyklose ir tikrai sukelianti viltį dėl krašto meno ateities. Minėta įvairovė buvo pristatyta ir žanro aspektu. Skulptūra, instaliacija, kostiumo dizainas, koliažas, įvairių technikų tapyba bei grafika.

Daugelis darbų turi bendrą vardiklį: menininkai itin dažnai (ir tai nieko keisto), sėmėsi ir, be abejonės, semsis įkvėpimo gamtos pasaulyje.

Parodoje daug peizažų, atliktų įvairiomis technikomis.

Ryžtingu, drąsiu potėpiu pasižymi sodri Uršulės Jankūnaitės tapyba. Pastelinis ir lengvas kaip rūkas Aušros Bartkutės-Deviatnikovos peizažas, kurį ilgai galima analizuoti dėl subtilių smulkių detalių. Šmaikštus Jolitos Šlepetienės bebrų pasaulis su ne mažiau įdomiu pavadinimu apie rytojaus meniu. Anatolijaus Stiško tapybos darbas įkvėptas žydinčių vaismedžių ir paprastos kaimo realybės. Skaidrios ir lengvos itin gerai šviesą valdančios menininkės Kristinos Kasmauskienės akvarelės. Kristina Darulienė neria į vynuogienojų ir pievų pasaulį, o Agota Darulytė ir jos „undinė“ panardina į pačių įvairiausių vandens atspalvių gelmes.

Tomas ir Simona Sutemos savo santykį su augmenija, vabzdžiais ir jūra iš atskirų kvadratėlių „klijuoja“ į nedidelio formato pano. Nijolė Stunskaitė pristato kelis žanrus: nuostabi ir puošni Venecijos karnavalą primenanti jos suknia kontrastuoja su lakoniškomis plastiškomis juodai baltomis grafinėmis kompozicijomis pavadintomis „Žuvies zodiako žvaigždynais“.

Kai kurie menininkai savo darbuose naudoja tikrus augalus ar kitus objektus, kuria koliažo žanrą. Tokie Laimos Dzigaitės kūriniai ambivalentiškais pavadinimais  „Galvos skausmas“ ir „Auksinės mintys“. Pauliaus Arlausko varnalėšos tarsi „prilimpa“ ant menininkui būdingo smulkiai ištapyto audeklo.

Natiurmorto žanrą šioje parodoje pristato Vytautas Mackevičius savo paveikslu „Natiurmortas su vyno taure“ primenančiu senųjų meistrų darbus ir Sigita Burbienė, perkėlusi drobėn bordo rožę ir patiekusi „rojaus sodo obuolių“.  Erika Katinaitė nevengia savo santykio su gamta, jos nedidelio formato darbai sumažinti galėtų virsti kamėjomis su žmonių ir paukščių siluetais.

Spalvotame gamtiniame fone išnyra ir Emilijos Šlepelytės „Angelas“, o Paul Klee herbariumų koloritu parodą papildo Juliaus Zarecko tapybinė kompozicija „Pliažas“.

Kažkuo tekstilę tapyboje primena Eglės Nečiūnienės tapyba, kuri tarytum atkartoja išretintą metmenų ir ataudų tinklą. O jautria spalvine klausa išsiskiria pastelę pasitelkusios Romos Zareckienės paveikslai.

Senųjų siuvinėjimo ir audimo raštų ažūrą subtiliai juodai-baltame kolorite pristato Sonata Ordė. Spalva staiga pranyksta ir tarsi pereiname į grafikos pasaulį su dviem puikiomis Nijolės Vilutienės (Ingelavičiūtės) kompozicijomis „Nerami erdvė“, o joms antrina dar mažesniu formatu jautrūs Jolitos Grigucevičienės darbai „Detalės“.

Spalvingos, abstrakčios ir puikiai suvaldytos ir švytinčios parodos kuratoriaus Egidijaus Darulio drobės.

Klasikinio portreto žanras atstovaujamas dailininkės Grytės Pintukaitės kun. Edmundo Rinkevičiaus paveikslu, o aktą tapyboje švytinčiais ugniniais plaukais pristato Nadia Petra.

Andrius Janulis kviečia patyrinėti savo skulptūrines kompozicijas pasitelkiant vandenį. Pats darbas drąsus, o gal net ir kontraversiškas savo vizualia raiška. Šiek tiek grėsmingai atrodo ir dinaminė skulptūrinė Vaidos Adomavičiūtės instaliacija. Iš pirmo žvilgsnio primenanti skėtį po kuriuo pasislėpę knygos, tačiau pradėjusi judėti pradeda priminti grėsmingą pjūklą, tuoj pat sunaikinsiantį trapų knygų, stiklo ir augalų pasaulį, kuris čia pristatomas Stasio Eidrigevičiaus iliustruota knyga. Grėsmės nuojauta nelabai apleidžia apžiūrint Birutės Žilėnienės darbą „Juditos galva“, o pirma mintis, atėjusi galvon, buvo, jog vietoj Juditos turėtų būti Olofernas. Skulptūros žanras parodoje tarsi užbaigiamas Vaido Žvirblio skulptūra, kuris savo raiška man koreliuoja su ką tik paminėtu Stasiu Eidrigevičiumi.

Tikiu, jog visi menininkų darbai gali būti puikiai pritaikyti jiems tinkančiose erdvėse ir leis menininkams sėkmingai tęsti kūrybinius ieškojimus.

Ukmergės meno draugijos nuotraukos.

P. S. Parodoje eksponuotų dalies kūrinių reprodukcijos ir nuotraukos išdėstytos atsitiktine tvarka ir neįliustruoja teksto.