Ukmergės kultūros puslapiai

Kamerinių teatrų festivalio „Camera obscura“ metu Ukmergės kultūros centro Kambario teatras pristatė spektaklį - Leonido Babanskio „Mėlynojo šuns akys“ pagal G. G. Markeso apsakymą. Spektaklis atvėrė žiūrovams alogišką ir siurrealistišką sapnų pasaulį.

Sapnai ir tekstai

Mokslininkų įrodyta, kad sapnuoja kiekvienas žmogus, tik ne visi savo sapnus prisimena. Sapnai gali būti spalvoti, juodai – balti, neryškūs, labai realistiški, kvepiantys ar su fantastiniais elementais. Sapnų pasaulyje turime fantastiškų galių: galime skraidyti, nardyti ar kt. ir atvirkščiai – jaučiamės bejėgiai, negalime: valdyti savo kūno dalių (negalime pajudėti iš vietos, nesugebame kalbėti, rėkti balsu ir pan.). Sapnuose patiriamos itin didelės emocijos: baimė, nerimas, panika, džiaugsmas, drąsa.
Vieni sapnai neturi aiškiai suvokiamos temos, kiti - stebina savo nuoseklumu, pasikartojančiais realistiškais simboliais. Bet kokiu atveju, sapnai siunčia mums informaciją. Vadovaujantis psichoanalitinėmis sapnų aiškinimo teorijomis bei praktika, nakties vaizdinius galima interpretuoti kaip ateities ar praeities įvykių, situacijų, modelius. Dažnai pasąmonė mums parodo praeityje neteisingai patirtas situacijas, mūsų klaidų pasekmes arba ateityje mūsų laukiančių situacijų modelius bei teisingus jų sprendimo būdus.

L. Babanskio „Mėlynojo šuns akys“ veiksmas rutuliojasi sapno erdvėje. Vyras ir moteris, įvardinti kaip Jis ir Ji, ieškantys meilės, švelnumo, ramybės, vienas kito, nuolat susitinka sapnuose tame pačiame kambaryje. Jie žino, kad gyvena skirtingose pasaulio vietose, tačiau galėtų susitikti ir realiame gyvenime, jei tik nubudę prisimintų tam tikrus ženklus. Deja...

Tekstai, sapnai ir erdvės
Režisierius Julius Zareckas vaidinimui pasirinko erdvę rūsyje po Ukmergės kultūros centro didžiąją scena. Balta ir sterili scenografija, neperkrauta detalėmis: lova, kėdė, stalelis su lempa, skleidžiančia blyškią šviesą, - tai ir viskas, ko reikia spektakliui. Tačiau režisierius nesitenkina vien elementariu „kažkieno miegamojo“ aplinkos sukūrimu. Balta medžiaga dengtos sienos ir baltos pagalvės ant jų pačią erdvę paverčia nerealia didžiule (gal kosmine) lova, kurioje žiūrovui sapnuojasi keisti (lyg ir pažįstami, tačiau nelogiški) dalykai. Kita vertus, akcentuojama balta spalva - abiejų spektaklio herojų rūbai taip pat balti - primena ligoninės palatą (kodėl ne psichiatrinės?), po kurią blaškosi du pacientai, o jų lūpomis kalba tiesa. „Mes esame priklausomi nuo labai paprastų ir proziškų dalykų. Koks nors šaukštelis gali sutrukdyti ir taip labai trumpus mūsų susitikimus“ – sako Ji apie susitikimus sapnuose, tačiau tuo pačiu lyg ir apibendrindama žmogiškąją būtį apskritai. Jo žodžiais tariant, baisu „kai ten išorėje kažkas kažką numeta, na, kokį šaukštelį, ir mes prabundam... Tą pačią akimirką kai tik, tik surandame vienas kitą žodžių labirinte“. Taip ir žmogaus likimas priklauso kartais nuo visai atsitiktinių proziškų smulkmenų, kurių negali numatyti.

Nereali erdvė, iš tekstų išplaukianti tik sapnuose įmanoma logika, vaidinimo metu skambanti švelni muzika, prieblanda ir šešėliai kuria sapnišką atmosferą, į kurią herojai patenka, peržengę „būties ir sapnų ribą“. Jie per visą spektaklį nežiūri vienas į kitą, tačiau puikia mato ir net jaučia vienas kitą. Į šį sapnų pasaulį jie ateina sąmoningai tam, kad čia gyventų kitą (idealų) gyvenimą, priklausantį tik jiems dviem, todėl tokį intymų, ramų, nedalomą ir kartu nerealų. „Bijau, kad šis kambarys gali prisisapnuoti dar kažkam. Ir jis viską supainios...“ – sako Ji. Noras bėgti nuo buitiškos kasdienybės, siekis likti sapno erdvėje liudija apie personažų nepasitenkinimą realiu gyvenimu. Tuo spektaklis aktualus daugumai nūdienos žmonių, bėgančių kaip voverės ratu, ir iš to rato besistengiančių ištrūkti, beieškant kitų realybių: virtualios, narkotikų sukurtos, susapnuotos... Spektaklyje personažai, nelyginant somnambulai, klaidžioja tarp sapnų ir realybės ir vis dėl to tarsi sąmoningai sprendžia, kada jiems išeiti iš sapno: „Už durų brėkšta... Žmonės visur pradėjo busti... Manęs tikriausiai lauks prie pusryčių stalo...“, o kada vėl sugrįžti „Tereikia padėti galvą ant pagalvės ir mes vėl pasimatysime“.

Tekstai aktoriai ir charakteriai
Vyrą ir moterį kuriantys aktoriai Egidijus Darulis ir Kristina Gandrėnienė, atskleidžia tekste užkoduotą personažų meilės, šilumos, supratingumo troškimą, sumišusį su realaus gyvenimo rutina. „Aš kiekvieną rytą keliuosi, vykstu į darbą, su kažkuo susitikinėju, kalbuosi apie kažkokius labai svarbius reikalus“, – sako Jis apie tą realybę, kurioje gyvena nubudęs, tačiau ją laiko tik „kažkokia“, neverta sureikšminimo.

Spektaklyje pasiektas minimalizmo naudojant spalvas maksimalizmas ir emocinis monotoniškumas. Personažai nedemonstruoja didelių emocijų: pykčio, meilės, neapykantos, skausmo, troškimo ar ko kito. Emociniu tūriu išsiskiria vienintelis epizodas, kuriame Ji pasakoja apie nutikimą vaistinėje, kada aplinkiniai ją palaikė beprote. Dar su šiek tiek didesne energija Jis pasakoja apie slegiančią kasdienybę, kurios nekenčia. Visus kitus tekstus tiek Jis, tiek Ji susako tyliai, ramiai, tarsi slopindami savo jausmus, apie kuriuos sužinome iš subtilių atspalvių, atsiran dančių (išsprūstančių) tarsi netyčia. Įdomus epizodas, kai abu aktoriai Jo prisiminimuose Jos ištartą tekstą sako kartu. Net ir kalbėdami dviese, personažai kalba kaip vienas. Toks prislopintas šnekėjimas pustoniais kuria intymumą.

Iš tekstų atsiskleidžia herojų charakteriai. Klausimas „O kas jei pasirodys, kad aš niekuo neypatingas, neįdomus? O jei iš tikro aš tik vienas iš tų eilinių žmonelių, kurie visur ir visada aplink mus“ rodo Jį esant šiek tiek kompleksuotą ir neryžtingą. Tokį ir matome Egidijaus Darulio kuriamą Jį - nedrąsų, baugštų, rutinos užgainiotą žmogų. Ji – iš dalies Jo priešingybė, kada skatina ieškoti susitikimo realybėje, iš dalies - taip pat neryžtinga, nes bijo, kad sapnai pradings.

Sapnai ir kūniškumas
Tekste akcentuojama frazė: „Mėlynojo šuns akys“, susijusi su Jos pelenų spalvos akimis, su realiu pasauliu, kuriame Ji išrašo visas sienas ir net vaistinės grindis, o tuo pačiu ir su sapnų logika, nes realiai mėlynų šunų nėra. Frazė „Jeigu mes susitiksime realybėje...“ ir jos atkartojimas įtikina, kad personažai greičiausiai taip ir nesusitiks. Vis dėlto, kas žino, kuri realybė yra tikresnė: ta, kurioje jūs dabar skaitote, ar ta, kurios neprisimenate. „Kiekvieną rytą aš bandau prisiminti tą frazę, kuri padėtų man tave surasti. Sapne man atrodo, kad aš puikiausiai ją moku, bet prabudęs neatmenu nė žodžio“, - sako Jis. „Na kodėl gi man niekaip nesiseka atsiminti tavo miesto vardo?“ – sako Ji. Vadinasi, toje kitoje realybėje jie taip ir nesuras vienas kito. „Jei peržengsime ribą ir pasitrauksime nuo lempos, prabusime skirtinguose pasaulio kampeliuose“, - sako Ji, tačiau abu žino, kad užteks užsnūsti ir jie bus kartu.

Net keista, kaip tokioje sapniškoje erdvėje personažai gali jausti šaltį, norą rūkyti ar liesti vienas kitą. Jie patys atrodo lyg vaiduokliai: nerealūs ir neapčiuopiami (neturintys fizinio kūno), tačiau aktorės ant kėdės besigūžianti figūra, prisidegta cigaretė, galiausiai abiejų personažų tramdomas troškimas pajusti vienas kito šilumą, įtikina herojų materialumu.

Herojai sapne kalba apie kitus sapnus, į kuriuos patenkama pro duris. Tai sunkūs ir slogūs sapnai. Jie taip pat kalba ir apie kitų žmonių sapnus. „Ten už durų miega moteris, kuri sapne braido po pievą. Ji visąlaik svajojo gyventi kaime, tačiau taip niekada ir nebuvo išvykusi iš miesto“ – sako Ji, tuo tarsi pritardama Z. Froidui, teigiančiam, kad pasąmonėje egzistuoja tai, ko žmonės negali turėti realiame gyvenime, kuriam vadovauja sąmonė, o tuo pačiu ir paneigdama jų susitikimo realiame gyvenime galimybę.

Spektaklyje nieko ypatingo lyg ir nenutinka, niekas neįvyksta, jokie radikalūs sprendimai nepriimami, tačiau sapno alogiška logika priverčia susimąstyti.

D.Vyto nuotrauka