Ukmergės kultūros puslapiai

Ne per seniausiai man į rankas pakliuvo (neatsitiktinai - gavau ją dovanų iš paties autoriaus) Kęstučio Česnaičio knyga „Vilkmergės ragana” (po pavadinimu dar prirašyta „LEGENDA Istorinė pjesė“). Jos turinys, o gal tiksliau - tekstas, nebuvo man „terra incognita“ - pjesę “Vilkmergės ragana'” jau buvau skaitęs, teko matyti ir jos įkūnijimą scenoje. Žinau ir tarpukario “Lietuvos aide” išspausdintą P. Tučo straipsnį, inspiravusį šios K.Č. pjeses atsiradimą. Straipsnį, parašytą pagal XVI a. pabaigoje Ukmergės pilies teisme nagrinėtos “raganavimo” bylos dokumentus, tiesa, naudojant juos stebėtinai netiksliai ir gausiai papildant prasimanytais “papildais” (čia mano ir gerb. Kęstučio nuomonės skiriasi, bet tai visai kita tema...). Tačiau tai, kad į pjesės “pamatus” atgulė tikra, aiškia fabula paremta istorija, greičiausiai ir nulėmė, jog šis literatūrinis K.Č. bandymas tarpe kitų jo sukurtų pjesių išsiskiria labiau logišku turinio vyksmu ir mažiau dirbtiniais herojų dialogais. Bet čia tarp kitko, nes vis tik pagrindinį dėmesį norėčiau skirti ne šios knygos tekstui...

O kol dar nuo jo per daug nenutolau, pridursiu, jog nežinau kas paskatino knygos (gal čia tiksliau būtų - pjeses) autorių išskirti šį savo kūrinį iš beveik jau parengto spaudai pjesių rinkinio ir išleisti jį atskira knygele. Manding, tai nelabai pagelbėjo p. Kęstučio parašytų ir išleistų spaudinių “kolekcijos” solidumui (gal tiksliau būtų - akademiniam solidumui), tačiau jo garbei reikia pasakyti, kad galutinis rezultatas (t.y. pati knygelė) vis tik pastebimai išsiskiria iš, tegul ir nelabai gausių, mūsuose pasirodančių grožinės literatūros (o ir kitokios) spaudinių tarpo. Galvoje turiu visų knygos autorių (gal net ir taip reiktų sakyti) pastangas didesnį dėmesį sutelkti į vizualinę knygos pusę, padarant ją papildoma knygos “veikėja”. Žinoma, tą kalbėdamas apie “Raganą...”, nestatau jos į vieną gretą su įvairiais ryškiaspalviais taikomosios paskirties leidiniais, tarkim, kad tai jau kita “svorio kategorija”...

Taigi, knygos vizualinė estetika... Sprendžiant iš “Raganos...” titulinio puslapio, šią knygos dalį apsprendė net trys žmonės: iliustracijas sukūrė Aušra Bartkutė-Deviatnikova, viršelį - Egidijus Darulis, knygą maketavo Mindaugas Tarulis. Šiek tiek kebloka aiškiai atskirti kiekvieno iš šių žmonių “įdirbį”, pavyzdžiui, viena iš viršelio dominančiu - A. Bartkutės iliustracija, o ne vienoje jos iliustracijoje galima pastebėti ir knygos ornamentuotei, dekorui naudojamų elementų fragmentų, tačiau šiaip ar taip, bandysiu vadovautis tuo, kas parašyta.

Jei pradėti nuo leidinio išorės, manau, kad viršelį E. Darulis, padare nepretenzingą ir paprastą, bet pakankamai stilingą, apjungiantį ir knygos teksto turinį ir jo iliustracijas. Knygos “veidui” pasirinkęs, sakyčiau, labiausiai nusisekusį iš A. Bartkutės piešinių, “paminkęs” ir “paklonavęs” jį kompiuteryje, išrutuliojo prislopintą gelsvų-rusvų-pilkų spalvų ir tonų kompoziciją, kurioje gražiai “žaidžia” įvairios subtilios nekonkretybės, lyg ir nukeliančios mintis senovinių manuskriptų pergamentinių puslapių atspalvių link. Pusėtinas, mano galva, ir pavadinimo “padėliojimas”, tačiau, kad jam parinktas šriftas, dydžiu ir forma, - pats optimaliausias - tvirtinti nedrįsčiau. O knygos autoriaus vardo ir pavardės “įpaišymas” (pasirinktas šrifto dydis, jo išdėstymas per kelis viršelio kompozicijos vizualinius laukus), manau, tikrai abejotinas.

Nugarinis viršelis, kaip ir dera knygos “užsklandai”, - gana lakoniškas, tarnaujantis dar ir optimistišku knygos epilogu, vizualiai tą deramai įprasminant tamsaus fono ir šviesaus, “saulėto” piešinio kontrastu. Sakyčiau labai vykusiai parinkta ir apdorota šį foną sudaranti nuotrauka, kuri iš pirmo žvilgsnio “talpina savyje” įvairius knygos iliustracijų motyvus: plytų mūro fragmentą, prislopinto kolorito dėmių dermes ir tik gerai įsižiūrėjus pamatai visiškai natūralią jos “kilmę”.

Vartant knygą ir žvalgantis į jos “vidaus struktūrą”, tikrai verta paminėti gražų puslapių “apkantavimą” ir santūrią jų kampų, puslapių numerių ornamentiką. Spalviškai ir struktūriškai šie dalykai gražiai apjungia knygos puslapius į visumą, manau, kad tai - tikrai vykęs knygos “konstruktorių” sprendimas. Kaip mažiau vykusį, įvardinčiau šrifto parinkimą - standartinė, su šiuolaikine kanceliarine būtimi besiasocijuojanti knygos teksto išvaizda vizualiai sunkiai dera prie jau minėtų, “sendinimo” motyvais padailintų, knygos paraščių. Gal būtų užtekę šriftą bent jau pakreipti (pvz. knygos prologo šriftas man atrodo jaukesnis), o gal vertėjo begaliniuose kompiuterinių šriftų kataloguose paieškoti ko nors kito...

Jei vėl sugrįžti prie 4 knygos puslapio, jau paminėto prologo, manyčiau, kad jį, pjesės veikėjų išvardijimą ir subtiliai tarp jų įterptą piešinuką vizualiai tikrai užgožė greta, 3 psl., stambiu šriftu išdėliotas knygos rėmėjų sąrašas - gal vertėjo jį padaryti kitokį ar patalpinti kitoje vietoje? Knygos titulinį puslapį įvardinčiau kaip maketavimo klaidą – dalis teksto išrodo lyg dirbtinai nustumta į dešinį kraštą – puslapio ornamentai ir užrašas „Ukmergė 2010“ tą tarsi paryškina.

Laikas būtų panagrinėti ir knygos iliustracijas... Kalbą apie jas pradėsiu šiek tiek iš kito kampo - keleto jose pastebėtų istorinių-architektūrinių motyvų panaudojimo tikslumo. Turiu galvoje knygos viršelyje, 6 ir 23 puslapiuose matomus ir aiškiai atpažįstamus statinius: Ukmergės Didžiąją sinagogą ir Taujėnų dvaro rūmus. Suprantu, kad nemenkai žmonių daliai sąvoka “senovė” yra kažkas vientiso ir apjungiančio savyje viską kas vyko bent jau kokiu šimtmečiu anksčiau, deja, yra ne visai taip - laikas viską dėlioja į gana aiškius ir ne visada susisiekiančius sluoksnius ar klodus. Todėl privalu pastebėti, kad jei jau pjesės veiksmas mus nukelia į XVI a. Ukmergę, tai vargu bau tinka jį iliustruoti 200 metų vėliau pastatytų dvaro rūmų vaizdu ar dar puse amžiaus “jaunesnės” sinagogos fasado motyvais. Suprantu, kad gerbiama Aušra į Ukmergės praeitį gal būt žvelgia pro romantikos prizmę (kartu su K. Česnaičiu - ko verti vien jo teksto pasažai, kuriuose Europos pakraščio provincijos b ajorai pakylėtai aptarinėja Leonardo da Vinči kūrybinį palikimą), visa tai – puiku, deja, realybė - gerokai pilkesnė. To meto Ukmergė - nedidelė medinė-šiaudinė žemdirbių, amatininkų, smuklininkų gyvenvietė, besitelkianti maždaug dabartinės Kęstučio a. prieigose. Gali būti, kad vienintelis tuo metu čia stovintis mūro pastatas - apgriuvusi, bet dar naudojama (kalėjimui, pavieto teismų dokumentų saugojimui, posėdžiams) dab. Pilies parko vietoje buvusi pilis. Taujėnų dvaro pastatų būklė analogiška – medis, šiaudai, maži langeliai...

Tokie tad istoriniai pastebėjimai, o jei atsigręžti į A. Bartkutės iliustracijų dailės kalbą, ilgokai patylėjus reiktų pradėti nuo pripažinimo, jog ji turi savyje labai stiprų ir paveikų “užtaisą” - asmeniškai aš patyriau šoką. Šoką ir kvailas abejones ar tikrai šią knygą iliustravo ta pati Aušra Bartkutė, dailininkė, kurios tapyba ar objektai buvo keleto pastarųjų metų Ukmergės dailininkų darbų parodų “vinimis”. Nes, tiesą sakant, tokių bejėgiškų darinių, kurie patalpinti knygos 13 ir 17 puslapiuose įvardijimui dar reiktų gerokai pasukti galvą. O šalia jų “spraudžiasi rikiuotis” ir kiti...

Žinia, grakštus realistinis piešinys tikrai nėra a priori susijęs su kiekvienu dailės kalba kalbančiu, jo geras įvaldymas reikalauja iš dailininko ir kasdienio rankos-akies trenažo, ir sukauptų įgūdžių, o gal net įgimto polinkio. Nemanau, kad gerbiamai Aušrai tai yra neįmanomi ar negalimi dalykai, deja, atrodo, ne šiai dienai - dailininkės pieštuose iliustracijų detalėse yra tikrai labai daug įvairiausio plastinio broko, stilistines nevienovės, neišbaigtumų... Todėl savaime kyla klausimas “kodėl?”. Kodėl pasirinktas būtent toks teksto paveikos plėtimo vaizdo plastika būdas? Kodėl kompleksinis, bet ir savarankiškas knygos struktūros veiksnys – jos iliustracijos, teišsirutulioja tik į beveik pažodinį teksto atvaizdavimą? Kodėl istorinės pjesės (sic!) iliustracijos taip panašėja į prastų arba “greitų” vaikiškų knygelių “pamarginimus”. Suprantu šių savo klausinėjimų ''retoriškumą'', bet, atrodo, kad keletą atsakymų versijų bent sau galėčiau pasiūlyti.

Gali būti, kad dailininkei Aušrai “koją pakišo” knygos pavadinime “įsikūrę” žodžiai “legenda” ir “ragana”. Šie, labai stiprias asociacijas su “pasakiniu” pasauliu turintys raktažodžiai tarsi savaime “nuvedė” dailininkės mūzą į atitinkamą jos kūrybinės palėpės “kambarėlį”, kuriame buvo sukrautos tik į mažuosius orientuotos paprastos pažodinės knygos teksto siužeto išdėlionės, aiškūs, atpažįstami piešiniai, ryškios “vaikiškos” jų spalvos ir pan... O, dailininkė tiesiog pasinaudojo tuo, ką “kambarėlyje” surado...

Kita vertus, atidesnis žvilgsnis į A.B. kūrybą “Raganoje...” siūlo ir kitokį situacijos paaiškinimą – labai tikėtina, kad knygoje patalpinti dailininkės piešiniai – nelabai pavykusio kūrybinio eksperimento rezultatas. Tą lyg ir sufleruoja didžiumos jų ”trisluoksniškumas”. Turiu galvoje piešinių “plokštuminę-erdvinę” struktūrą, kur “per vidurį” yra pats “rankų darbo” piešinys, jo fone dailininkė “montuoja” įvairius simbolinius ženklus, “citatas”, kitokius susietus ar atsietus plastinius elementus, o trečią, viršutinį sluoksnį (ar sluoksnelį) sudaro koks nors kompiuteriu “užspaustas” ornamentas, detalė, etc. Ši “trisluoksnė” knygos iliustracijų struktūra perša mintį, jog jas kurdama dailininke tikriausiai ir siekė variuoti šiomis trimis konkrečių piešinių “sudedamosiomis”, planavo įvairiapusėmis jų tarpusavio sąveikomis išgauti reikiamą kūrinių plastinį skambesį. Tai, kad jo veik “nesigirdi” tikriausiai susiję su tuo, jog autorei vis tik pritrūko lygiaverčio dėmesio visiems šiems kūrinių struktūriniams elementams - tiek fonines citatos, tiek “paviršiniai atspaudai” naudojami labai nedrąsiai, leidžiant aiškiai dominuoti “pieštinėms” detalėms. Gal labiausiai tas pastebima 15 puslapyje esančiame kūrinyje. Galima tik įsivaizduoti kaip jis atrodytų, jei tie žavūs, bet vos įžiūrimi zoomorfiniai pavidalai, kampuose “pasislėpę”, beveik nematomi paslaptingi ornamentai, pasaulio krypčių ženklo dydis ir jo “margumynas” būtų “sustiprinti” tiek, kad imtų konkuruoti, o kartu ir persipintų su takelių, miškelių ir namelių linijomis. Toks piešinio turinys, ko gero, būtų tikrai nemažiau (o gal kaip tik - daugiau) “raganiškas”, tačiau leistų dominuoti plastiškai žymiai “brandesniems” kompozicijos elementams, į antrą planą “stumtų” jo “negrabybes”, na, pavyzdžiui, kad ir tas moteriškas figūras ant šluotų.

Tą kas čia bandoma teigti, manau, neblogai patvirtina ir 19 puslapyje esanti iliustracija - jos kairiosios viršutinės pusės plastinis ”audinys” tikrai subtilus ir įdomus, be to jis jau organiškai jungiasi su natūralistiniais piešinio elementais juos papildydamas ar pridengdamas. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie 4 puslapyje esantį kūrinį - kai kurie jo fragmentai savo grafine-spalvine gama tiesiog žavūs. Beje, to „žavumo“ galima surasti beveik visose knygos iliustracijose, bet, deja, kalba juk eina ne apie atskirų fragmentų grožį...

Kadangi man arčiau širdies pastarasis paaiškinimas apie susiklosčiusią situaciją iliustruojant “Raganą...”, todėl belieka tik apgailestauti, kad knygos iliustratorei pritrūko drąsos pilnai ir tinkamai pasinaudoti jos pačios “susikonstruoto” kūrybinio metodo galimybėmis, tačiau tai, kad iliustracijos vis tik “įsikūrė” knygos puslapiuose, rodo, kad dailininkei drąsos tikrai pakanka, kas leidžia viltis, kad ši patirtis bus geras pamatas naujoms, brandžioms dailininkės kūrybinėms konstrukcijoms.

O visiems knygos autoriams norėtųsi padėkoti už pakankamai išsiskiriantį faktą ukmergiškių autorių knygų rikiuotėje.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.