Ukmergės kultūros puslapiai

O… Oho… Negaliu patikėti savo akimis, nebesuvokiu, ką laiko rankos. Žinojau: pašto dėžutėje rasiu knygą, jos laukiau. Bet kad tokią…

“Vėjų laiškai” telpa delne. Norom nenorom visų pirma skubu vertinti dailininkės Laimos Dzigaitės kūrybą, būtent kūrybą. Nei dizainu, nei apipavidalinimu, nei iliustravimu jos indėlio vadinti negaliu. Per maža…

Jau senokai žinojau, kad Laimos Dzigaitės komponuotose žolynuose galime rasti ne tik tai, ką siūlo dailininkė, bet truputį ar kur kas daugiau. Leista pasireikšti kiekvieno mūsų atminties klodams, fantazijai, pasaulį perkurti kitaip. Pasirodo, tie Laimos žolynai kuo puikiausiai tinka ir knygai. "Vėjų laiškus” norisi laikyti arti savęs, rodyti svečiams, rasti lentynoje tinkamą vietą.

Puikus knygos maketas. Šriftas lyg ir smulkokas, bet skaityti (bent jau mano akims…) lengva.

Lig šiol nebuvau girdėjusi ,,Valdo leidyklos”, o gal ir girdėjau, tik dėmesio neatkreipiau. Dabar jau žinau: yra tokia leidykla, kuria galima pasikliauti.

Bet…Bet… Tie amžini mano bet…

Žmonės nėra dievai, tobulybės sukurti negali, gal ir gerai, kad negali, matyt, nereikia. Kitaip ką veiktų kritikai? Rašytų ne recenzijas, bet odes?

Leidėjai ir spaustuvininkai žino: raudona spalva ir visi jos atspalviai - keblūs. Vis dėlto rizikuoja… Šį kartą spaustuvė kiek nuslopino viršelyje ir autorės vardą, pavardę, ir žanro apibūdinimą, ir knygos atlapuose pateikiamą eilėraštį, poetės biografiją. Ką gi, dėl grožio paaukotas žodis, jo teikiama žinia… Kaip dažnai taip nutinka.

Dar neskaitydama knygos, tik versdama puslapį po puslapio, atkreipiau dėmesį į nuolat besikartojančią techninę (korektūros) klaidą. Pageidautina – jei tik paisome leidybos dėsnių - po kablelio palikti tarpelį. Būtinai palikti, nespausti prie jo žodžio.

Gal jau gana vartyti knygą ir į tuos žodžius tik žvelgti?

Gal jau skaitykime?

"Vėjų laiškai” padalinti į keturis skyrius. Tiksliau būtų sakyti į penkis… Tartum vedamasis, tartum tai, kas visų svarbiausia, esmių esmė - pirmasis eilėraštis. "Gegužės 22-oji, 1948-ieji.”

Neramios eilutės mane nuramina. Ne grafomanija atkeliavo į namus, ne pradedančio rašeivos bandymai, ne tuštybe apsirgusio nelaimėlio patosas.

Skaitau orią poetę, jaučiančią žodį ir ne tik jį. Kaip muzikai svarbios pauzės, taip poezijai – nutylėjimai.

Jų yra.

Pirmasis skyrius "Ilgesio kraštas” skirtas, sakyčiau, siauresnei aplinkai - giminei, draugams, Ukmergės piliečiams, šeimos nariams. "Pasikartojantys rugsėjai”, spėju, džiugina mokytojus, tikriausiai suskamba rudens pradžioje.

Proginis skyrelis? Uždaras ratas?

Ir taip, ir ne.

Randu "Ilgesio krašte” išties ilgesingą eilėraštį, kurį skaitau ne kartą ir ne du, negalėdama atsigėrėti. "Paskutinei meilei” – taip jis pavadintas. Paprastas paprasčiausias, su humoro kruopele. Išoriškai – santūrus, vidujai – skausmingas. Įrodantis, kad paprastume iš tiesų slypi ir didybė, ir gelmė.

Pasižymiu dar du eilėraščius. "Senoji pirkia” padabinta dviem tarmiškais posmais. Kaip jie tinka knygai ir eilėraščiui, kaip kuria nuotaiką, atmosferą! Simpatizuočiau ir kitam kūriniui: "Sesulės. Baladė”, tik kad baladės žanras čia suvoktas labai jau šiuolaikiškai. Yra lyrikos, dramatiškumo, pavojaus nuojautų, o siužeto – ne.

Klasikinė baladė – tai istorija, bet XXI amžiuje, ko gero, galima ir kitaip…

Ką rasime antrajame skyriuje? Ką žada mums "Pažadėtųjų aukščių tolybė”?

Rasime daug laiškų… Tas skyrius – epistolinis. Dauguma eilėraščių rašyti antruoju asmeniu. Kreipiamasi į artimą žmogų, į medį, į Visagalį, o kartu – į mus visus.

Rašyti antruoju asmeniu – laiškiškai – be galo sunku. Ar poeziją kuri, ar prozą, o vis tiek – sudėtinga. Pati pastaruoju metu bandau. Ir juntu, kaip norom nenorom pralenda pamokslai, kaip prasikiša patosas.

Leonora Jankeliūnienė tų dviejų minėtų ydų išvengė. Nei patoso, nei pamokslų, laimei, nerandu.

Randu daug rudens. Net jei eilės apie pavasarį, vis tiek dvelkia džiūstančiais lapais. Man tinka, rudenį mėgstu.

Randu ir rimavimo klaidelių, lėkštumo spąstų (,"Antitezė”, "Atsivėrimas”). Tiesą sakant, to "gėrio” trupinių esama visuose skyriuose.

Matyt, neieškota redaktoriaus, nesikreipta pagalbos. O… į ką kreiptis? Jautriai, meistriškai redaguoti poeziją Lietuvoje geba tik keli žmonės. Tad geriau rodytis pasauliui su savomis klaidomis, nei su svetimo.

Baugu įsivaizduoti, kaip kalbos puritonas imtų braukyti archaizmus, tarmybes, kitus žodžius, kurie vadinami neteiktinais. Man jie – turtas, rastas skrynioje ar senoje pageltusioje knygoje.

Pažadėtųjų aukščių tolybėje” itin raiškus gamtos alsavimas. Čia nėra blogo, prasto oro. Yra Vilkmergėlės šlaitai, medžių brolybė, žaros.

Dar vienas skyrius - "Tas budėjimas nemigoj” – nubloškė mane, skaitytoją, į senus, bet savaip mielus laikus.

Dainingos eilės priminė vakarėlius, kuriems būtinos žvakės, raudonojo taurė, o svarbiausia – žmonės, tos taurės pernelyg dažnai nekilnojantys, labiau svaigstantys nuo poezijos, nuo taikaus bendravimo, galbūt – nuo gitaros. Tokiuose vakarėliuose žmonės atlaidūs naivumui, nuoširdumas tampa svarbiausia vertybe, o karaliauti lemta sentimentams.

Pats laikas prisipažinti, kad rašau šį tekstą per Onines, prisimindama močiutę Oną, skambinusią gitara.

Prisimenu ir tėvą, mirusį liepos pabaigoje. Pati nei skambinu gitara, nei dainuoju, bet niekada nepamirštu: esu chorvedžio dukra. Tėvas nuolat ieškodavo eilių, tinkamų dainoms. Neabejoju: Leonorą Jankeliūnienės knygai jis būtų atidus.

Kas vyksta su manimi? Kodėl dar vakar knygai buvau griežta, reikli, o šiandien…

Atstumiu savo prisiminimus, sentimentus. Skaitau eilėraštį "Prisiminimai”. Tiesą sakant, ne pats įtaigiausias knygoje, tačiau… Kaip man patinka, kaip artima ir suprantama, kad apdainuojamas sodžiaus vidurys ir močiutės kraičio pagalvė.

Kur kitur, jei ne sodžiaus vidury (plačia, pačia plačiausiąja prasme) auga mūsų visų gyvybės medis.

Štai ir paskutinis skyrius - "Sapnas – gyvenimo brolis”. Impresijos. Jau kaip bijojau to skyriaus, kaip neskubėjau jo link keliauti.

Kodėl?

Nežinau, kas nutiko, bet dažnokai skaitau tekstus, skirtus konkursams. Nuo miniatiūrų ir impresijų apsergu. Alyvos, ramunės, rasos, snaigės – viskas susilieja į vakarykštį pieną.

Šį kartą nutiko kitaip. Impresijas laikau stipriausia knygos dalimi. Nežinau, ar tai ekspromtai, eilėraščių eskizai, gal per ilgus metus nuolat šlifuotos eilutės… Tikrai žinau, kad autorė pasižymi reta dorybe. Tai – saiko jausmas.

Skaitydama eilėraščius retsykiais pajusdavau: autorė pavargo, pabaiga nepaklūsta. O gal kitaip. Eilėraštis pasičiupo kūrėją, dabar valdo jis, bet ar tai visada gerai?

Impresijose karaliauja autorė.

Mieli skaitytojai turbūt pastebėjo, gal pyktelėjo, kad rašau knygos apžvalgą necituodama. Jau greitai pasiaiškinsiu, kodėl taip elgiuosi, o prieš tai pacituosiu paskutinį leidinio tekstą.

Gal yra kitų žemių? Kitokių?
Putaparty, girdėjau, yra.
Ir tylą minčių
tarsi žiedą lotoso
nuskęstantį vandeny
Putaparty, girdėjau, esant.

Kodėl necitavau?

Sudėtinga cituoti Leonorą Jankeliūnienę. Negaliu išplėšti kelių eilučių. Jos pačios neleidžia taip elgtis. Turėčiau perrašyti visą eilėraštį…

Necitavau ir todėl, kad noriu Jus, skaitytojai, sugundyti pažvelgti į "Vėjų laiškus”.

O dar…

Didįjį malonumą pasilikau pabaigai. Ar esate žaidę skaitymo burtus? Kai atsiverti bet kurį knygos puslapį ir jame – koks bebūtų eilėraštis – privalai surasti ką nors sau?

Šį kartą – ne tik sau. Ir Jums.

Tad ir verčiu…

Piligrimystė

Tik nesmerk, nebauski ir neniekink
Sielos – šalčiu stingdančia kalba.
Lemties tiltais dar pralėkti knieti,
Dar klajonėm pramušta galva.
Ir džiugus kiekvienas pakilimas,
Slėpiniai egzotiškų kraštų.
Spaudžiu rankoj lazdą piligrimo,
O! Lazda bevirstanti skeptru!

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.