Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje 2011 m. spalio 7 d. buvo atidaryta jubiliejinė Meno mokyklos dailės skyriaus paroda „19 + 1“. Šią parodos pavadinimo „formulę“ iššifruoti nėra labai sudėtinga - daug ukmergiškių dar atsimena Vasario 16-osios gatvėje 1991 m. įkurtą Dailės mokyklą, jos mokytojus, jau spėjusius suaugti mokinius, jaukią, gana intymią meninę atmosferą 19 metų tvyrojusią senajame mokyklos pastate. Į spalvingą mokyklos gyvenimo 20-mečio paletę įsiliejo ir metai, prabėgę besikuriant naujose, erdvesnėse ir šviesesnėse patalpose Klaipėdos gatvėje.

Paroda „19+1“ sudaryta iš trijų ekspozicijų: pirmoji - retrospektyvinė, nušviečianti Ukmergės dailės mokyklos raidą, antroji - mokyklą baigusių mokinių, susiejusių savo gyvenimą su daile, architektūra, prisistatymas ir trečioji - kultūros centro fojė papuošusi pradinio ugdymo programos mokinių darbų instaliacija. Čia įvairiaspalvė tapybos ir grafikos darbų mozaika padengė fojė interjero kolonas, į kurių tarpą įsikomponavo mokyklos simboliu tapęs toks pat margaspalvis vilkiukas.

Mokyklos retrospektyvai parinkti įvairūs, skirtingomis technikomis sukurti darbai. Piešimo mokymo procesą pristato Justės Juknaitės „Torso studija“, Gintarės Burokaitės „Akių studija“ bei naujesni piešimo darbai, kuriuose jau matome mokinių gebėjimą perteikti, formą, proporcijas, erdvę. 1995 metų, pirmosios dailės mokyklos laidos, absolventės Juditos Medeišaitės „Medžio rievės poezija“ ir Agnės Kardelytės simbolistinė kompozicija „Pilkos kelio dulkės“ – baigiamieji darbai atlikti pieštuku, demonstruojantys ne tik įgytus gebėjimus, bet ir pasižymintys išraiškinga vaizdo poetika. Ilgam dėmesį pritraukia išraiškingas realistinis Vaido Ramoškos „Žmogaus su skrybėle portretas“, jautrios Giedrės Nadvaravičiūtės ir Gerdos Žemaitytės miniatiūros – tikra švelni pieštuko magija. Laisvesnio stiliaus piešimo pastele darbai jau balansuoja tarp piešimo ir tapybos. Įdomi stilistikos įvairovė išryškėja žvalgantis į tapybos darbus: sezaniškus, įspūdingų formatų pirmųjų mokyklos mokinių akrilus, Tatjanos Šlikovos nutapytą natiurmortą interjere, monumentalų Tomo Vaitkūno „Babilono bokštą“, drąsų, laisvai sukomponuotą Audriaus Šako asambliažą su gulinčiu žmogum, Juliaus Žvirblio, Emilio Vadopalo darbus, pripildytus gatvės, jaunimo kultūros energijos ir išraiškos formų.

Šviesaus kolorito Manto Gudonio akrilu nutapyta „Senamiesčio arka“, Revitos Gansiniauskaitės rudeniška sutemų dramatika dvelkiantis “Mano miestas“, Simonos Gotovtaitės žaisminga, žaluma pulsuojanti kompozicija „Katė mieste“ pasakoja apie moksleivių požiūrį į gimtąjį miestą, skirtingą Ukmergės matymą. Jauno žmogaus įsiklausymas į save, gyvenimo filosofijos paieškos įsisiūbuoja Domilės Gotovtaitės figūrinės kompozicijos „Gyvenimo ratu“ sūpuoklėse, sklendžia nenusakomos erdvės pakraščiu monochrominėje Silvijos Kisieliūtės akvarelėje „Polėkis“. Žvelgiant atidžiau, mokinių tapybos kolekcijoje matomas ne tik jų įgūdžių lavėjimas, kūrybinės paieškos, bet ir tam tikrų mokyklos gyvenimo bei vystimosi atkarpų riboženkliai.

Grafikos darbai maloniai stebina atlikimo precizika. Gerda Žemaitytė kuria jaukią burtininkės pirkelės nuotaiką, piešdama daugybę smulkių detalių, augindama įmantrius ornamentus ir vis paslėpdama „mažą dovanėlę“ akylam „Paslapčių skrynelės“ stebėtojui. Grakštus linijų žaismas džiugina Kamilės Daujadaitės grafikos darbe „Graži ir be kailinių“. Martynos Tijūnelytės autoportretas sudėtinga atlikimo technika pamalonina estampų mėgėjus. Šalia tradicinės grafikos galima rasti ir kompiuteriu kurtą ryškiaspalvį Indrės Urbonaitės darbą „Mes“ bei Ernestos Vaivadaitės fotografijos darbų ciklą „Laukiantys“ su labai skirtingo amžiaus modeliais ir netikėčiausiose vietose, net ir miesto erdvėse, atsirandančiu televizoriumi...

Aukščiau išvardinti moksleivių darbai dažniausiai yra baigiamieji. Visi jie pakankamai meniškai brandūs, ypač turint galvoje faktą, jog juos sukūrusių mokinių amžius retai siekia daugiau nei 15 metų.

Dekoratyvinės keramikos, mažosios ir erdvinės plastikos, tekstilės darbai užpildo salės vidinę erdvę. Jaukiai nuteikia pilna gelda veltinių rudens gėrybių, tapybos ant šilko darbai. Čia „įsitaisę“ ir jaunesniųjų klasių mokinių iš molio nulipdyti gyvūnai, žaismingas žalias katinas, fantazija sušildyti netikėtų formų arbatinukai. Dėmesį patraukia mąslūs Gyčio Ivanausko keramikos kūriniai „Svetimas veidas“ ir „Moteris-indas“. Jie simbolistiniai, santūrūs, kalba apie autoriaus norą žvelgti į žmogų atidžiau. Monika Sipavičiūtė skaido kubą ne tik jį dalindama, įgilindama reljefą, bet ir naudodama įvairias glazūras. Jos abstraktus keramikos darbas „Ežeras“ ir Eglės Šemetaitės darbas „Tyla“ – tvirti žingsniai pažįstant ir įvaldant plastikos pasaulį.

Parodos atidarymo metu buvo rodoma ir mokinių video filmų programa. Filmus dailės mokyklos, dabar skyriaus, mokiniai kuria jau dvylika metų. Nuo vaizdajuosčių perėjus į skaitmeninį formatą keitėsi vizualioji filmų pusė, bet esmine visada liko plastinė jų idėja.

Kita sudėtinė parodos dalis – mokyklą baigusiųjų darbai. Kai kurie jų tęsia meno studijas, kiti jau ir patys ugdo jaunuosius menininkus, tad tikrai džiugu, kad menininkai pelnę tarptautinį pripažinimą kaip ryškios kūrybingos asmenybės, dirba ir pedagoginį darbą. Subtilų ir išlavintą kolorito pojūtį demonstruoja tapytoja Ieva Skauronė. Turtinga atspalviais, neiliustratyvi, jausminga jos tapyba kalba apie menininkės kūrybingumą ir profesionalumą. Savo tapybos ir skulptūros darbuose Vaidas Ramoška gvildena socialines temas, psichologines jausenas. Gerdos Žemaitytės piešiniai stebina kruopščiu atlikimu. Grafikos technikų įvairove džiugina Zigmo Vagonio ir, Mikalojaus Smulskio, dabar tęsiančių dailės mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, darbai. Potėpio laisvumu pasižymi Raimondos Kielaitės tapyti portretai. Būsimos architektės Rasa Butiškytė ir Vaida Šulskutė pristato architektūros studijų metu savo sukurtus darbus kuriuose jos tyrinėja urbanistines erdves. Vaidos koliažai, sukurti su jauno žmogaus atvirumu, dirbtinės pozos nebuvimu, kalba apie kosmopolitizmą, savianalizę, jausmų refleksijas. Netikėta egzotika liejasi iš vaiskių Tomo Vaitkūno darbų.

Apibendrinant tai, kas įvairiomis spalvomis ir formomis „nugulė“ kultūros centro galerijos salių sienas ir erdves, belieka pastebėti, kad per dvi dešimtis metų, vedami mokyklos mokytojų: Audriaus Žilėno, Birutės Žilėnienės, Juliaus Zarecko, Vidos Grigaliūnaitės, Nijolės Stunskaitės, Gintauto Karvelio, Jolitos Šlepetienės, Irutės Kiseliovos, Rimanto Brusoko, Irenos Misevičienės, Egidijaus Darulio, Ievos Skauronės, Romualdos Zareckienės, Dainiaus Tijūnėlio, Andoros Stiškienės, Kristinos Vainilavičienės, Vaido Ramoškos dailės keliu žengė tikrai daug mokinių. Kūrybiškas bendravimas, gebėjimas perteikti žinias, pagalba mokiniui, kartu ieškant aktualios tematikos, meninės autentikos - savybės būdingos mokykloje dirbusiems ir šiuo metu dailės skyriuje dirbantiems pedagogams. Jos leidžia palaikyti mokytojo-mokinio dialogą. O mokiniai turi galimybę atidžiau pažvelgti į save, savo gebėjimus, pasaulį ir žmogų...

20 metų – netrumpa laiko atkarpa. Mokinių darbų archyvas išaugo į tikrai įspūdingą kolekciją, pristatytą dailės mėgėjų ir stebėtojų akims. Galima justi ir neatsiejamą dvasinį ryšį su mokyklą baigusiais mokiniais. Viskas kas gyva keičiasi, tačiau laiko atstumai leidžia pažįstamus dalykus matyti naujoje šviesoje.

Egidijaus Darulio reprodukcijos.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.