Prieš šv. Kalėdas, gruodžio 21 d., be didelių iškilmių, jaukiai ir paprastai (o gal tiesiog - įprastai jaukiai) Ukmergės kraštotyros muziejaus parodinėje salėje atidaryta tradicinė prieškalėdinė ukmergiškių tautodailininkų darbų paroda.

Kadangi mūsų krašto liaudies menininkų kūrybą stebėti ir aprašinėti tenka jau ne pirmi metai, tai bandant tai pratęsti ir dairantis į ekspoziciniuose stenduose įsikūrusius parodai pateiktus dirbinius jau nebelabai ir bereikia žvalgytis į etiketes, norint susižinoti vieno ar kito kūrinio autorių - jų ne tiek jau mūsuose ir daug, kūrybinis jųjų braižas susiformavo, kaip sakoma, ne vakar, tad ir "dairytuvės" vyksta paprastai, lyg žvalgantis į senų pažįstamų veidus. Tačiau vis tik tie pasižvalgymai yra ne tik laukiami, bet ir intriguojantys - visada nepaprastai žingeidu pamatyti kaip šį kartą susidėliojo bendras parodos "pasjansas", kiek savo kūrybiniam credo ir stiliui liko ištikimas vienas ar kitas kuriantysis, koks "tikėtumų" ir "netikėtumų" santykis, kuris(-ie) iš parodos autorių "įkalė" didesnę ar mažesnę "vinį" į jos ekspoziciją. Be to, visada smalsu ar vidinis kūrybos alkis atviliojo (o gal tiesiog atginė) į rajono tautodailininkų gretas kokį nors naują "veidą" ir „stotą“.

Štai, permečiau akimis kas parašyta ir pastebėjau, kad paskutiniais sakiniais veik ir apmečiau šio galimo, na, gal nepersūdysiu parašęs ir "jau tradicinio", rašinio planelį. O, kad jau viskas taip gražiai dėliojasi, tai gal pabandysiu jo ir laikytis...

Tataigis, ekspozicija... Ekspozicija sudėliota taip, kad iš pirmo žvilgsnio to "sudėliojimo" visiškai nematyti - rodos, ėmė tie visi daiktai ir daikteliai, ir nutūpė į savo tarsi iš anksto tam skirtas vietas. Kiek girdėjau ukmergiškės tautodailininkų draugijos pirmininko R. Zinkevičiaus dėkavones, šį "sutupdymą" atliko muziejininkės Kristina ir Regina, kas byloja, kad jos savo darbą išmano ir šią ne itin prašmatnią muziejaus ekspozicinę erdvę taip pat gerai pažįsta. Nesibraudamas į jų darbo subtilybes, drįsiu pastebėti, kad labai gerai, jog jos pažvelgė į parodos eksponatus ne kaip į sterilius ir nuo visko atsietus meno kūrinius, o kaip į jaukius, buityje savo vietą galinčius turėti daiktus. Jų ekspozicinės jungtys (pvz.: servetėlės - molinukai, skulptūrėlė, suknelė - juosta, puodynė - verbos...), kuklių puošybinių "priedų" įvedimas, nepabijojimas to paties autoriaus darbus dėl bendro ekspozicijos skambesio išdėlioti keliose skirtingose parodos vietose, leido parodos vaizdą padaryti tikrai mielą akiai. Ypač kai palygini su padrika gausa pasižymėjusia pavasarine tautodailininkų "benefisija" (ramiau pagalvojus, gal taip ir turėtų būti - vis gi "pavasario putojimas" ir "žiemos ramybė", ale, vis tik...). O jei reiktų apibudinti bendrą ekspozicijos nuotaiką labiausiai į galvą "braunasi" žodis - adventinė. Sunku pasakyti kodėl, bet greičiausiai tai susiję su pasąmoningu bandymu gretinti šiųmetę ir anksčiau čia pat vykusias parodas. Na, pavyzdžiui, užpernykštėje kažkur "tarp eilučių" tikrai sklandė šviesi ir šilta, šiek tiek žaižaruojanti kalėdinių švenčių nuotaika, o dabartinė tikrai alsuoja kuklia adventine ramybe ir solidžia santūra.

Kalbant apie personalijas, jų kūrybinės manieros "judesius", tenka pastebėti, jog akivaizdžiai kardinalių pokyčių išvysti neteko - kiekvienas toliau eina individualia, Dievulio jam nuskirta "vaga". O kadangi paroda savo apimtimi nėra labai didelė ir kiekvienas kuriantysis pateikė tik po kelis, reik manyti, geriausius savo pusmečio darbus, tai ir labai silpnų ar visai ne(pa)vykusių nelabai matėsi. Kalbant apie "kitą pusę" - labiausiai įsidėmėtinus kūrybinius darbus, pradėčiau nuo tų autorių, kurie nuolatos išrodo solidžiai, dėl ko, matyt, priimant tai kaip savaime suprantamą dalyką, sulaukia mažiau dėmesio ar dar ko nors. Taigi, kaip visada graži Vytauto Mackevičiaus tapyba, jis tarpe "liaudiško realizmo" maniera dirbančių mūsų krašto tapytojų - vienas iš lyderių. Liudas Dambrauskas demonstruoja puikią medžio ir jo tekstūros pajautą bei tekintojo meistrystę, žavus kruopštumas, ištikimybė liaudiškiems motyvams neatsiejami nuo Izolinos Frankiv siuvinių. Toliau savo įdomios ir vis įmantresnės „aplikacinės tapybos“ - siuvinėtų paveikslų gretą pildo Regina Žvirblienė, o Janinos Kuprienės nėrinius man kažkodėl norisi vadinti rusiškai - "kruževa", matyt, dėl to, kad tai skamba panašiai kaip "kružitsa golova" (rus. - sukasi, svaigsta galva). Neprošal būtų akcentuoti ir keleto iš jų eksponavimo būdą - kartu su fonine plokštuma nėriniai pateikiami kaip paveikslai, subtili grafika. Manyčiau, kad šiandienės masinės mašininės gamybos ir pigių namų apyvokos daiktų fone šis "supaveikslinimas", pakeičiantis kūrinio naudojimo būdą, tačiau išryškinantis rankų darbo, tradicijų primatą yra tikrai perspektyvus ir naudotinas, netgi, pridėčiau, visiškai atliepiantis šiuolaikę postmoderno dvasią. Nors, žinia, technines "paveikslinimo" detales (rėminimas, fonų medžiagos bei spalvos ir pan.) dar reiktų gerokai tobulinti.

Žvelgiant į medžio drožėjų "daržą", tiesa, šįkart ne tokį ir gausų, akivaizdu, kad pripažinti "grandai" Valentas ir Rimantas, kaip visada, pastebimi. Pirmojo "Šv. Agota" - profesionaliai solidi ir vizualiai monumentali, skulptūroje vykusiai panaudotos kelios skirtingo medžio rūšys. O štai R. Zinkevičiaus "Angelui su vaiku" turėčiau ir keletą pastabų. Mano galva, skulptūroje tikrai stilistiškai disonuoja angelo skulptūriškas realizmas ir vaiko figūrėlės dekoratyvi "žaislinė" stilizacija; skulptoriaus vietoje (kurioje aš, žinoma, niekad nebūsiu) tikrai dar padailinčiau jos apatinės dalies ornamentiką...

Tačiau čia paminėti kūriniai vis tik nėra šios parodos drožinių dominantės. Drįsčiau teigti, o žiūrint į ekspozicijos išdėstymą, atrodo, jog tam pritartų ir jos "konstruotojos", kad vis tik labiausiai šioje salėje baltuoja mažos bei lyg ir paprastos Stepono Nečiūno skulptūrėlės. Tam, sakyčiau, pirmiausiai talkina palyginus nemenka parodai pateikta jų kolekcija, antra, S. Nečiūno drožyba visada buvo pastebima ir išsiskirianti parodiniuose kontekstuose, tačiau ją kolegos skulptoriai lyg ir nustelbdavo kiekiais bei dydžiais, trečia, o tai daugiau teorinis dalykas, bet ne taip jau smarkiai atsietas ir nuo kūrybinės praktikos, S. Nečiūno skulptūrėlės vis tik "stovi arčiau" tradicinės dievdirbystės. Ir gal ne tiek savo forma (pvz. religinių motyvų čia mažai), kiek turiniu. Jo medinukų dydžiai, struktūra, paprasti, statiški vaizduojamų figūrų judesiai, mažai personifikuoti, schematiški jų veidai, intymus naivumas, daro jas dvasiškai tikrai artimas, kad ir, pavyzdžiui, šios parodos "išvakarėse" toje pat ekspozicinėje erdvėje demonstruotoms praėjusių amžių mūsų krašto meistrų skulptūrėlėms. Apskritai, šis pirmapradis kūrybiškumas, kylantis iš tautos dvasinio palikimo aruodų, yra tikrai saugotinas ir puoselėtinas (jei tai apskritai įmanoma), nes net ir tautodailėje jo ne itin gausu, savo darbą (nebūtinai tik neigiamą) daro informacijos "upės" ir "jūros", o dievdirbystės tradicija iki mūsų atėjo dar ir smarkiai deformuota sovietinių metų, kai buvo bandoma tautos kūrybiškumą užtempti ant ideologiškai priimtinų "rėmų".

Prie to paties negaliu nepaminėti ir Nelės Marazienės siuvinėto kilimėlio. Lyg ir labai paprastas, neįmantriai ornamentuotas, tačiau tikrai mielas širdžiai, savas, liaudiškas, tarsi „sunešęs“ į save tautiškų ornamentų motyvus nuo senovinių baldų, kraičių skrynių ištapinių, metalinių saulučių kalybos...

Štai lyg ir apkalbėjau tas parodos "vinis", bet kažkaip sunku sustoti, tad norėčiau dar žengtelėti link Rimos Andrašiūnienės siūtų dėžučių bei pastebėti, jog tai, kad autorė pateikė žiūrovų žvilgsniams būtent jas, o ne anksčiau jos gana mėgtas komplikuotas ir diskutuotinas kompozicijas iš odelių ir medinių pagaliukų, rodo, kad p. Rima juda tobulesnės harmonijos pajautos link. O pačios dėžutės, apskritai, yra labai įdomus dalykas - dar savo bekelnėj vaikystėj aš matydavau panašius dalykus (įvairiaformius, stambių siūlų dygsniais siūtais kampais iš medžiagų, spalvoto kartono ir senų atvirukų) pas savo kiemo kaimynus ant palangių ir bufetų. Iš kur jie atsirado ("atvyko" iš Rusijos, žydų diasporos palikimas, miestietiškos tautodailės atspindys?) - sunku pasakyti, kada jie išnyko ir ar jų pavyzdžiai išsaugoti bent muziejuose – dar sunkiau, todėl šie R. Andrašiūnienės kūriniai - lyg netikėti naujojo liaudies meno "remiksai" šia tema, nors vėlgi, gal tai tik atsitiktinis panašumas su visiškai savarankiškomis autorės meninėmis konstrukcijomis.

Standartiškai, panašiuose tekstuose, pasidžiaugus pradedama dalintis ir tam tikromis abejonėmis, aptariami koreguotini dalykai. Nemanau, jog šios "abejonės" daugiau nei subjektyvūs pastebėjimai, bet tokie irgi godotini... Tad... Apie Ingos Kaselienės veltinius jau esu užsiminęs, rašydamas apie tautodailės tradicijų ir šiuolaikinės dailės bei dizaino tarpusavio sąveiką. Čia irgi nebandysiu žengti toliau šios temos konteksto ir pastebėsiu, jog, mano požiūriu, parodoje jos pristatomas moteriško garderobo elementų rinkinukas, savo išvaizda ir atlikimo kokybe būdamas nepriekaištingas, vis tik su tradicine tautodailės estetika turi juntamai mažai sąsajų. Vėlgi, tai ne koks nors priekaištas, daugiau "svarstymai balsu", turint galvoje, jog iš tikro vilnos vėlimo srityje meninių liaudies tradicijų praktiškai nėra, ir mintijant apie kokius nors galimus sprendinius. Vienas iš jų galėtų būti susitaikymas su esama situacija, žvilgsnis į vilnos vėlimą, kaip į šiuolaikinės meninės tekstilės, daugiau ar mažiau taikomosios, atmainą, gilinimasis būtent į šios dailės rūšies principus, technologijas, medžiagas ir pan. Šiuo atveju vis tik iškiltų (kyla?) klausimas - kuo tai siejasi su tautodaile? Kitas, ko gero - sunkesnis, kelias - bandyti ieškoti tam tikro giluminio pagrindo, bendros liaudiškos estetikos, vėlgi, gimusios veikiant gamtai, buičiai, gyvenimo ritmikai ir pan. Gal čia galėtų talkinti tautinių drabužių (ypač žieminių) kolorito, ornamentikos, puošybos elementų studijavimas ir... bandymas įsijausti. Žinoma, gal tai tik diletantiški išvedžiojimai, o betarpiškai su tuo susidūrę žmonės į šią problemą ir galimus jos "išrišimus" žvelgia dar kitaip, bet į visažinį ir nepretenduoju...

Kitas pastebėjimas yra susijęs su Zitos Bataitienės karpiniais. Manau, kad tikrai labai gerai, jog kažkam ši paprasta, bet plačias meninės išraiškos galimybes teikianti tautodailės rūšis, turinti puikias galimybes padaryti bendrą ukmergiškių tautodailininkų kūrybos puokštę dar įvairesne, yra patraukli. Kitą vertus, būtent dėl to ir norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog jau savo ištakose, kai buvo dar paprastais ir pigiais popieriniais "nėriniais", naudotais indaujoms, lentynėlėms dabinti, karpiniai jau "turėjo savyje" tam tikrą, popieriaus lankstymo ir karpymo nulemtą, ritmiką, simetriją, palaipsniui tapusią šios dailės atšakos estetikos pagrindu ar bent jau vyraujančiu bruožu, turinčiu, matyt, giluminių sąsajų su tautos pasaulėžiūra (Gyvybės medis...) ir bendra grožio pajauta. Be to, ši technologinių dalykų apspręsta ašinė simetrija labai prisideda prie geresnio, tikslesnio karpinio kompozicijos sutvarkymo, dėl ko, tikriausiai, net ir labai gerai karpinių kūrimo meną ir technikas įvaldę šio žanro meistrai neskuba į laisvo, nelankstyto popieriaus karpymo „lankas“, naudodami tai daugiau kaip papildomą kompozicinę priemonę arba demonstruodami savo kūrybos „aukštąjį pilotažą“. Z. Bataitienės bandymai eiti būtent šiuo keliu, nesidairant į kitus kūrėjus ar tradicijas gilintis į save, savas grožio suvokimo kategorijas yra neabejotinai gerbtini, tačiau to rezultatai, nors ir turintys pakankamai aiškias aliuzijas į minimalistinį Rytų meną, savo vizualine išraiška vis tik gana kuklūs. Žinia, tikėkimės, kad tik kol kas, kam, tikriausiai, koks nors pasidairymas į kitus irgi nepakenktų...

Į Valerijos Melūkštienės tapybą, manyčiau, reiktų žvelgti itin atidžiai. Ir ne tik todėl, kad, atrodo, jog Ukmergės padangėje gali atsirasti vienintelė tikros liaudiškos tapybos, išpažįstančios jau ne kartą čia paminėtos pirmapradės, naiviai „tyros“ liaudiškos estetikos tradicijas, puoselėtoja, bet ir todėl, kad gali ir neatsirasti... Nežinau ar esu teisus, bet man rodos, jog ši tapytoja labai sparčiai suka į natūralistinių, „gražių“ peizažų kūrėjos kelią: iš jos paveikslų jau dingo kompozicijų (peizažų) tapymas tarsi „iš viršaus“, abu jos šioje parodoje eksponuoti paveikslai „tvarkingai sudėlioti“ natūros prasme, juose jau randasi erdvė, planai ir kiti realistinei peizažinei tapybai būdingi atributai, o štai to žavaus vaikiško mėgėjiškumo vis mažiau (nors jis vis dar prasiveržia – viename iš paveikslų „žydi“ nuostabus saulėgrąžų laukas, o ant medžio šakos tupi tarsi iš kitos realybės ten įšokusi voveraitė!). Kadaise, kai visi dar buvome „gražuoliais arkliais“, esu girdėjęs pasakojimų, jog tapytojas profesionalas R. Bičiūnas, spjovęs į patarlę, jog „kiaušinis vištos nemokys“, vos ne per jėgą „diktavęs“ savo mamai Monikai kaip tapyti ir kaip netapyti. Rezultate, turime garsią tapytoją tautodailininkę Moniką Bičiūnienę (deja, jau iškeliavusią Anapilin) ir daug tokių puikių paveikslų, jog į juos žvelgiant, tiesiog „seilės skiriasi“. Nemanau, kad gali būti kokia nors panaši nauda ir iš šios rašliavos, bet tikrai būtų puiku, jei kolegos galėtų nors retkarčiais V. Meliūkštienę „palaikyti už rankos“, kad ši tapytoja nesistengtų tapyti taip, kaip jau tapo koks Jonaitis ar Petraitis, o daugiau raustųsi savo dvasios „kraičių skrynioje“, kurioje, atrodo, yra dar tikrai daug daug nuostabių dalykų ar tiesiog stebuklų.

Tuomi, kaip ir baigiu, nors tikrai ne viskas ką vertėjo, čionai aprašyta. Bet gi, gal dar bus progų...

Reprodukcijos - autoriaus.