Du tūkstančiai dvyliktųjų rugpjūtyje, į aruodus byrant grūdams, svariai šlumštelėjo ir intelektualinio derliaus "pėdas" - UAB "Valdo leidykla" baigė parengiamuosius bei spausdinimo darbus ir iš nebūties į būtį "iškėlė" ukmergiškių muziejininkų parengtą katalogą "Ukmergės krašto architektūra fotografijose 1900 - 1940" (sudarytoja ir teksto autorė - Jolanta Petronytė, spaudinį maketavo Valdas Butkus, jo redaktorės - Birutė Gudeliauskienė ir Regina Pulkauninkaitė; tekstą ir fotografijų aprašus į anglų kalbą išvertė UAB "Kipridė"; katalogas išleistas 500 egz. tiražu). Šis albumas - naujas muziejaus darbuotojų kūrybinis darbas, pateikiantis susistemintą Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose saugomų senų fotografijų, kuriose užfiksuota XIX a. pabaigos - XX a. vidurio Ukmergė, rinkinį. Reikia pastebėti, kad tai jau nebe pirmas muziejininkų leidybinis projektas, skirtas pristatyti muziejuje saugomiems, bet į stacionarias jo ekspozicijas nepatenkantiems - nesutelpantiems eksponatams bei jų kolekcijoms. Galima būtų teigti, kad tai eilinis kruopštaus ir primygtinai neafišuojamo kraštotyros muziejaus žmonių darbo pasireiškimas, bet žodis "eilinis" lyg ir nelabai dera prie šio naujojo jų kūrinio "veido" - savo išvaizda bei turiniu "Ukmergės krašto architektūra fotografijose 1900 - 1940" tikrai svariai papildo vis gražėjančių ir tobulėjančių Ukmergės kraštotyros muziejaus leidinių rikiuotę, gal net "stojasi" jos priekyje.

Iš tikro, knygos "svorį" galima įžvelgti jos net neatvertus - pastebimai didesnis, platesnis šio leidinio formatas iš karto atskiria jį nuo gausios ir margos masės standartinių A4, A5 dydžių spaudinių. O ir atvertus, jo vizualinis turinys tikrai nenuvilia: švelnia gelsva ir šiek tiek prislopintu kontrastu tonaliai "sustyguotos" juodai baltos fotografijos ir atvirukų reprodukcijos gražiai suguldytos į vienovę, vykusiai subalansuoti puslapių ir nuotraukų dydžiai, trumpi, bet pakankamai išsamūs fotografijų apibūdinimai... Atsispirta pagundai "papuošti" katalogą kaip nors išskiriant, suaktualinant visais atžvilgiais iš tikro unikalias M. Brazaičio spalvotas fotografijas. Jos, neišsiskirdamos iš bendros nespalvoto albumo reprodukcijų "rikiuotės", gražiai įsitaisė jo pabaigoje, savaip simbolizuodamos naujus istorinius laikus ir juntamas permainas. Žinia, aukščiau paminėtų vizualinių korekcijų darytojams nemažai gelbėjo ir "senobinė", dar cheminiu būdu spausdintų, fotografijų kokybė, leidusi be įžiūrimų nuostolių įvairiai jas "maigyti" kompiuterinėmis vaizdo apdorojimo programomis, netgi parengti didesnes už originalus daugumos jų reprodukcijas, bet ne itin tobulos poligrafijos atvirukų "timptelėjimas" link bendro reprodukuojamų atvaizdų kokybės vardiklio parodo ir aiškias albumo maketuotojų - spausdintojų nuostatas leidinio vizualinės harmonijos paieškose bei nemenkus jų nuopelnus jos siekiant. Pagarba jiems.

"Pasinėrus" į leidinio tekstą, "Pratarmę", matyti, jog jis taip pat rašytas su tam tikru užmoju, jame jau matomi ir ryškėja fotografijos raidos mūsų mieste istorijos kontūrai ar apybraižos. Ypač nuosekliai nusakytas fotografijos vystymasis Ukmergėje nuo XIX a. aštuntajame dešimtmetyje atsiradusių pirmųjų foto atelje iki XX a. pradžios. Gražiai apibūdintas ženklus grafo S. K. Kosakovskio bei jo pagalbininko J. Krajevskio indėlis į urbanistinių Ukmergės nuotraukų visumą. Išvardytos "smetoniškais laikais" čia veikusios foto atelje, jų savininkai, nurodyti net kai kurių atelje adresai, kas tikrai gali pagelbėti ukmergiškių istorinės savivokos siekiui. Į atskirą gretą išskirta nemaža grupelė fotografiją pamėgusių miesto inteligentijos atstovų (ypač susijusių su Ukmergėje dislokuotu I pėstininku pulku), palikusių pluoštą fotografijų, kuriose galima matyti pulko buities ir švenčių vaizdus, miesto pakraščiuose kylančius naujus statinius, naujai seną Ukmergės senamiestį. Dalis jų rado savo vietą ir šiame albume. Šis fotografų mėgėjų išskyrimas savaip įprasmina ir tam tikrą fotografijos raidos (gal ir per garsu rašyti "globalios" bet, ko gero, tai - arti tiesos) tendenciją, atsiskleidusią XX a. trečiajame - ketvirtajame dešimtmetyje ir Ukmergėje - jos masiškėjimą, išsiveržimą iš atelje prietemos ir pusiau alchemiškų laboratorijų į gyvenimo kasdienybę. Kitą vertus, kiekvienas masinis reškinys, nori - nenori, natūraliai vis tiek iššaukia tam tikras grupavimosi ir sluoksniavimosi tendencijas, lyginimo - vertinimo prielaidas, tad šioje plotmėje knygoje lyg ir pasigedau dar atidesnio žvilgsnio bei didesnio dėmesio jau paminėtam Mečiui Brazaičiui, karininkui lakūnui, o kartu ir puikiam fotografui, kurio darbuose regime ne tik naujas technologijas, spalvas, bet ir, sakyčiau, meninės fotografijos bruožus. Ne per seniausiai muziejuje vykusi jo retrospektyvinė fotografijų paroda suteikė ne tik pagrindus šios asmenybės kūrybinės veiklos pažinimui, bet ir galimybę nagrinėti šią veiklą bei jos rezultatus gerokai platesniame ir gilesniame kontekste. Todėl verta tikėtis, kad jei šios fotografijos istorijos apybraižos kada nors evoliucionuos į išsamią studiją, M. Brazaitis veikiausiai užims joje deramą vietą.

Jei jau kalba pasisuko į "pasigedimus", tai skaitant tekstą, jo nuosekliam suvokimui ir sklandžiai "tėkmei" gerokai trukdė stambokas intarpas, skirtas Ukmergės istorijai ir miesto urbanistikos raidai. Logine prasme jis suprantamas - jau pats albumo pavadinimas "sujungia" fotografiją su Ukmergės architektūra, kita vertus, teksto autorei, bent man taip atrodo, ne visai pavyko susieti didesnės šio, paminėto, teksto "gabalo" dalies su fotografų darbais. Manding, miesto istorija, jo vystymosi etapai, turėjo jiems gerokai mažiau reikšmės nei tai, kas "Pratarmėje" puikiai pastebėta: "Ryškiausias Ukmergės savitumas, nuo kurio priklauso jo urbanistinė architektūrinė vertė, yra tas, kad jį iš esmės suformavo ne statiniai, o gamtinės morfostruktūros - piliakalnis, (...) bei Pilies kalnas (...)". Daug tikrai puikių panoraminių nuotraukų, patalpintų į albumą, tik patvirtina tiesioginį ir tamprų ryšį tarp fotografijos ir būtent šios "urbanistinės architektūrinės vertės". Pridėčiau, kad, pavyzdžiui, būtent gamtinis reljefas (gatvės žemėjimas link Vilkamergės) daugiausia prisidėjo ir prie dab. Vytauto gatvės vaizdo išraiškingumo, pastebėto ir pamėgto ne vieno fotografuojančiojo ir papuošusio pačio albumo viršelį. Kažkas panašaus pasakytina ir apie J. Krajevskio nuo tilto pusės fotografuotą Vilniaus g. atvaizdą... O jei kalbeti apie statinius, tai, matyt, Švč. Trejybės bažnyčios ir senosios gaisrinės bokštai buvo tie "stulpai", kuriais irgi galėjo remtis albume pristatomo laikotarpio fotografai, ieškodami išvaizdaus (sic!) Ukmergės senamiesčio (o tuo metu, iš esmės - viso miesto) rakurso. Na, bet čia jau spekuliatyviniai išmintijimai, žvelgiant iš pašalės į kito nudirbtą darbą... Tepridėsiu, kad "Pratarmėje" yra keletas smulkių faktologinių klaidelių, kurios, vienok, neišeina už žinomo posakio, kad neklysta tik tas kas nedirba, "veikimo lauko".

Keletą netikslumų, o gal tiksliau - diskutuotinų vietų, pastebėjau ir nuotraukų arba albumo iliustracijų aprašymuose. Pradėsiu nuo 74 puslapyje esančios nuotraukos datos. Ji fotografuota tikrai ne 1930 m., nes fotografijos gilumoje jau matomas naujųjų I pėstininkų pulko kareivinių pastatas, kurio statyba 1930 m. buvo dar tik pradinėje būsenoje. Gi, vartai - "broma" su Prezidento A. Smetonos atvaizdu viršuje, "sufleruoja" kitą, pakankamai tikslią datą - 1938 m. rugpjūčio 25 d. vyko I pėstininkų pulko dvidešimtmečio ir naujųjų kareivinių pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo ir A. Smetona. Beje, "Lietuvos aidas" aprašęs šventę ir Prezidento dalyvavimą joje, mini, jog Ukmergėje "(...) atvykstančiam Aukštajam Svečiui sutikti pastatydinti specialūs vartai". Labai gali būti, kad nuotraukoje ir užfiksuotas Prezidento Smetonos alėjos vaizdas prieš būsimas iškilmes, nes tolumoje, ties centriniu įėjimu į kareivines, kur ir turėjo atvykti Prezidentas, matosi grupė besibūriuojančių, gal būt jo atvykimo laukiančių, žmonių.

Kita, tikslinimo "besiprašanti" vieta - 30 ir 31 puslapiuose atspausdintos dvi J. Krajevskio nuotraukos. Apie pirmąją rašoma, jog joje pavaizduota Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija,o kitoje "Mažoji darbininkų gatvė (dabar Darbininkų)". Jei būti priekabiam, tai reiktų pasakyti, jog tikslus šios Ukmergės bažnyčios pavadinimas - Šv. Apaštalų Petro ir Povilo (arba Pauliaus) bažnyčia, bet kalba ne apie tai. 1900 m., t. y. tuo metu kai buvo darytos šios nuotraukos, tikrai nebuvo "Mažosios darbininkų" gatvės, nes ji tuo metu vadinosi "Mažoji bažnyčios", taip ją atskiriant nuo netoliese buvusios Bažnyčios gatvės. Sovietmečiu abiejose pavadinimuose žodis "bažnyčios" buvo pakeistas į "darbininkų", o jau Atgimimo laikais, grąžinant senuosius gatvių pavadinimus, buvo pasirinktas toks lyg ir kompromisinis variantas - Bažnyčios g. ir Darbininkų g. Grįžtant prie nuotraukų, reiktų pastebėti, kad vienoje jų, kartu su bažnyčia ir klebonija, žinoma, iš tikro užfiksuota dalis Mažosios bažnyčios gatvės, tačiau kitoje nuotraukoje matome tikrai ne ją. Ši gatvė sąlyginai trumpa, pasibaigianti už bažnyčios, o tarp tuometinių klebonijos ir apskrities gimnazijos (dab. Specialioji mokykla) pastatų buvo pernelyg mažas atstumas, kad kurio nors iš šių statinių "neužkliudžius" foto objektyvu, tarpe jų sutilptų nemenka grupė pastatų, užfiksuotų 31 puslapyje esančioje nuotraukoje. Sprendžiant iš reljefo, labai panašu, kad fotografuodamas šioje nuotraukoje esantį vaizdą J. Krajevskis iš tikro stovėjo kažkuriame Vilkamergės krante, gal net fotografavo miesto fragmentą, esantį kitoje upelio pusėje nuo Mažosios bažnyčios g. t.y. dabartinių Kalvių, Medžiotojų ir Kranto gatvių rajoną. Tačiau nesant kokio nors atpažįstamo pastato "kabliuko", tiksliau apibrėžti šį fotonuotraukos motyvą gana sunku, kita vertus, šio "rebuso" sprendimas yra nemenkas malonumas mėgstantiems panašias "zabovas".
Na, o šio teksto pabaigoje vis tik reiktų užsiminti ir apie tai, kas, mano galva, gali būti įvardinta kaip klaidos. Kaip bebūtų keista, taip galima įvardinti patį leidinio pavadinimą. Ar vienaip, ar kitaip vartytum albumą, jame nieko, išskyrus Ukmergės fotografijas, nerastum. Tad iš kur tas "Ukmergės kraštas"? Manding, knygą pavadinus "Ukmergės miesto architektūra fotografijose..." būtų ir tiksliau, ir jaukiau. Kitą vertus, kažin ar būtina knygos viršelį, jos "veidą" apdėlioti svetimkalbės užrašais. Suprasčiau tą, jei čia būtų dideliu tiražu išpausdintas komercinis leidinys, skirtas daugiau kitų šalių rinkoms, koks nors suvenyrinis atvirukų rinkinys, bet čia juk ne tas atvejis. Savo esme "Ukmergės krašto architektūra fotografijose 1900 - 1940" - pažintinis vizualios istoriografijos, mokslinio darbo pavyzdys, tad ir išrodyti turėtų atitinkamai. Suprantu kai angliškas tekstas atsiranda knygos gale - tai pagarbos jos skaitytojui išraiška. Kai jis atsiranda knygos viršelyje, tai, mano galvą, terodo nepagarbą sau. O juk tereikia atversti pirmą, antrą, penktą... knygos lapą ir aiškiai pasimatys, kad padarytas gražus, pagarbos ir pagyros vertas darbas, leidžiantis į kokio nors susiraukusio niurzgos murmesį "Na, ką jau mes čia..." ramiai atsakyti "Štai !". Tataigis...