Ukmergės kultūros puslapiai

Metams slepiantis už horizonto, Ukmergės kraštotyros muziejaus parodų salė sutraukia draugėn kelioliką tautodailę ar tiesiog tradicinius tautiškus amatus puoselėjančių žmonių, išdėliojančių joje įvairiausius ir įdomiausius savo išdirbinius ar rankdarbius. Idomu tai, kad jau eilę metų prieškalėdinis ukmergiškių tautodailininkų parodinis sambūris yra susijęs būtent su šia ekspozicine erdve. Spėju, kad tą greičiausiai lemia ne tik tradicija ar banali kitų parodinių salių negausa, tačiau, matyt, ir pasąmoningai juntamas tam tikras harmonijos dvelksmas tarp salės dydžių ir joje išstatomų kūrinių kiekio bei jų tūrių, Didžiosios nakties tematikos ir šiek tiek slėpiningo, į atskiras erdves suskaidyto, kažkuo į Betliejaus tvartelio šviesas mintis kreipiančio apšvietimo. Tad neturėtų būti, kaip visai nepagrista, atmesta mintis, jog metams bėgant, ši parodinė erdvė tautodailininkų parodų metu lyg ir "pramoko" keistis, "pajudėti" nuo savo kasdienės būsenos - seniai prašmatnumu ir ekspozicinės įrangos naujumu negalinčios pasigirti kraštotyros muziejaus salės, link tam tikro, ne tik apjungiančio, bet ir parodos ekspozicijos visumą įtakojančio kūrybinio elemento. Žinoma, tie "judesiai" vargu bau susiję su pačios salės sienomis ar grindimis, veikiau - su čia minimų parodų autorių kūrybinės pajautos subtilumu bei išmanumu, dėliojantis joje per metus (ar ilgiau-trumpiau) sukauptų darbų "kraičius"...

Šiais "mandrais" išmintijimais tenoriu pasakyti, kad bendras šiųmetės parodos (o į temą gal labiau reiktų sakyti "parodos salės") vaizdas susidėstė kaip visada mielas ir jaukus, o gal net ir mielesnis - jaukesnis nei kada nors anksčiau, nors, kiek to mielumo ir to jaukumo yra daugiau, deja, negaliu nei pasverti, nei pamatuoti. Kitą vertus, gal to ir nereikia, ypač turint galvoje tai, jog šio rašinio tikslas nėra nerti į subtiliųjų pojūčių ar išsisakymų jautros "rūką", bandant ten nugriebti ką nors sunkiai apčiuopiamo. Greičiau jau atvirkščiai: ramiai aptarti tas (tegul ir smulkias) naujumas, vienokias ar kitokias bendrybes, leidžiančias pamatyti šios Ukmergės tautodailininkų kasdienio darbo - būvio ataskaitos tendencijas, judėjimo kryptis ir pan. Verta pabrežti, jog šį kartą kalbėjimui apie tai "atsirado" labai unikalus fonas - gruodyje Kultūros centro galerijoje įsikūrė "Aukso vainiko" finalinio etapo ekspozicija - platus geriausių 2012 m. Lietuvos tautodailininkų prisistatymas - konkursas. Tad nevalingai sukirbėjo ir noras palyginti šias abi parodas. Ir ką gi... Žinia, jei pasitelkti muzikos terminus, paroda KC, savo užmojais, meniniu lygiu, apimtimi, - lyg siautulingas kaimo kapelos griežimas, na, o čia aptariamoji - lyg vienišo smuikelio virpinimas "vakaruškose". Bet "virpinimas" gražiai, švelniai, ramiai ir labai nefalšuojant. Gi sugrįžus į dailės kalbos terminiją, telieka patvirtinti, kad nors Ukmergės krašto tautodailininkų paroda nepalyginamai mažesnė savo masteliais, pristatomų autorinių darbų kiekiu, jų dydžiais, ji pakankamai gražiai atrodo žanrinio grynumo požiūriu, "tautodailininkiška dvasia", veik neužteršta nebūdingomis Tautos kūrybai svetimybėmis, meninio skonio stoka ar skoliniais iš globalaus dailės ar "design'o" pasaulio (kas, beje, anksčiau ne taip jau retai ir pasitaikydavo)... Tad bent jau šiuo požiūriu, ukmergiškių kūryba tikrai nėra už "devynių mylių" nuo to žavaus grynuolių rinkinio, kuris atsivėrė žiūrovų akims kultūros centro galerijoje.

Jei nuo bendrybių pasukti link konkretybių, labai norėčiau čia paminėti R. Andašiūnienės ir L. Polukov kūrybinius poslinkius, nes, mano galva, būtent jie (poslinkiai), juntamai sustiprino jau paminėtąjį ekspozicijos tautodailininkiškumą, žanrinį grynumą, leido jai patapti pakankamai vientisu ir solidumo nestokojančiu dariniu.

R. Andrašiūnienės kompozicijos, tekstilinės - aplikacinės ažūrinės konstrukcijos, gimusios, greičiausiai, iš vidinio poreikio kurti, o ne iš tautodailės tradicijos, dar ne taip senai gana matomai disonuodavo su bendra kolegų kūrinių vizualine harmonija, besiremiančia ilgamete Tautos kūrybine patirtimi. Tačiau pamažu iš jos dirbinių nyko vizualiai "neskanūs" skirtingų medžiagų junginiai, padrika ekspresija, juose vis daugiau radosi ramaus ir skoningo subtilumo, bruožo, būdingo didžiajai daliai tautodailės paveldo. O šiai parodai jos pateiktos dvi kalėdinių eglučių motyvais sukurtos erdvinės struktūros yra tikrai jautriai ir su skoniu sukomponuotos bei puikiai atliktos. Kitą vertus, šie jos sunkiai klasifikuojami darbai, pavadinkim, netaikomosios paskirties tekstilė, sąryšyje su jau atpažįstamu autorės kūrybiniu braižu (stambių dygsnių naudojimas jungiant erdvinių konstrukcijų detales) leidžia galvoti apie p. Rasą, kaip apie besiformuojantį įdomų ir originalų menininką, kūrybiškai plėtojantį miestietiškąją (? - gali būti; apie tai jau esu rašęs anksčiau) tautodailę ir suteikiantį naujų atspalvių ukmergiškių tautodailininkų sambūrio "paletei".

Leonid'o Polukov'o tapyba, nors savo esme irgi grynai "savamokslė", vėlgi, autoriaus buvo plėtojama orientuojantis daugiau į formaliąją jos pusę, spalvinius ir struktūrinius ieškojimus, tradicinės tautodailinkiškos tapybos "kanonus" paliekant už paveikslo ribų. Tačiau gana greitai p. Leonid'o kūrinių, pristatomų bendroms ekspozicijoms, išvaizda ėmė pastebimai kisti: mažėjo jų formatai, slopo spalvinė gama, didėjo dėmesys natūraliam medžiui, naudojamam paveikslo rėmams... Galų gale, kai kurie jo kūriniai tiek nutolo nuo įprastų tapybos darbų, kad pradėjo panašėti į dekoratyvines spalvinto medžio kompozicijas. Sunku nusakyti šių transformacijų priežastis, bet gali būti, kad joms įtakos turėjo ir bendras tautodailininkų parodų koloritas, "kvietęs" į jį lygiuotis. Gal būt šį spėjimą savaip patvirtina šiai parodai pateikti nauji p. Leonid'o kūrybiniai "opusai". Tai - lyg savotiškas "ėjimas žirgu" - liaudiškais, stilizuotais motyvais, ornamentais ištapytos medinės lentos yra tarsi ryškus "pabrėžis", rodantis akivaizdų L. Polukov'o dėmesio tradicijai sustiprėjimą, visai kitokio pobūdžio žaismę spalvomis. Ir nors šie jo darbai dar tikrai nėra arti tobulybės, juose dar aiškiai galima įžvelgti tam tikrą eklektiką, rusiškos indų ir krosnių, lietuviškos baldų puošybos elementų "miksą", tačiau pats bandymas tikrai nusipelno pagarbos ir palaikymo. Tikėtina, kad detalios, tiek baltiškos, tiek slaviškos ornamentikos, puošybos tradicijų studijos, įsiklausymas į vidinę jų harmoniją ir išjaustas panaudijimas kūryboje gali duoti labai įdomių rezultatų.

Kitas parodos bruožas, kurį verta bent pastebėti - biblijinių motyvų gausa. Negalima teigti, kad jų nebūdavo ankstesnėse ukmergiškių tautodailininkų ekspozicijose, tačiau šį kartą atsigręžimas į krikščioniškus simbolius ne pavienis, o ryškiai matomas. Gal tam "toną" gražiai užduoda R. Zinkevičiaus angelų rikuotė - ne vienerių metų darbas, atliktas, per "angeliškus" motyvus tyrinėjant skirtingų medžių rūšių savybes ir tekstūras. V. Butkaus drožiniuose tematika savaip atsispindi ir formose - palyginus su jo apimliais, ekspresyviais buities ir valstietiškų darbų atvaizdais, parodai pateiktos kelios Išganytojo gimimo scenos yra sąlyginai smulkios, sutelktos, intymiai jaukios. Naiviai meili V. Žvirblienės "Prakartėlė", greičiausiai atspindi pačios autorės santykį su kūriniu. L. Dzigaitės žolynų grafikos technika atliktuose paveiksluose Absoliuto yra ir tematikoje, ir plokštuminėje paveikslo erdvėje, o ir dar kažkur, tarp sausų žolelių ir trapių pastelės miltukų. R. Apkevičiaus keraminė šventoji šeimyna, K. Zinkevičienės batika, V. Meliukštienės pastoziškai ekspresyvus, kaip tapybos darbas labai įdomus "Šiąnakt gimė Kūdikėlis", netgi nertas V. Kuprienės angelas... Angeliukas "nutupė" ir ant Z. Bataitienės karpinio. Žodžiu, beveik visi, kuriems jų naudojamos kūrybinės priemonės leido, atkreipė savo žvilgsnį į kasdieniškąją ir nepažiniąją Anapusybę.

Žinia, tikroji kūryba visada turi tą dvasinę sudedamąją, kuri, įsiterpusi kažkur tarp kalto ir rankos nuglostytų medžio rievių, dažų potepių, sunertų, suaustų ar sumegztų siūlų ir pan., kartkartėmis dvelkteli į žiūrinčiojo "dūšią" meilės (Dievo) šilumą. Prie šio labai pritinka paminėti V. Mackevičiaus tapytus peizažus, kartu su jau paminėtais Rimanto Z. angelais, įkurdintus už stiklo galinėje salės vitrinoje ir, dar talkininkaujant S. Nečiūnui, kuriančius tarsi kokį mažyti improvizuotą šios ekspozicijos "ikonostasą". Čia aš į tai, jog neabejoju, kad p. Vytautui tapant peizažus, koks nors įkvėpimo angeliukas, arčiau ar toliau, neabejotinai plevena sparneliais - tiek juose (peizažuose) skaidraus oro, erdvės, meistrystės ir precizikos. Bet va, jam tapant figūrines kompozicijas, jie (šikart - angeliukai), matyt, turi kitokių reikalų, todėl ir tapytojo "nupaišytas" žvejas pelnytai atsidūrė gerokai mažiau matomoje salės vietoje...

Man tradiciškai sunku pasakyti ką nors daugiau apie megztą-nertą-pintą ekspozicijos dalį – viskas ten daryta nuoširdžiai, sudedant išmonę ir rankų miklumą bei šilumą, tad vargu ar labiau komentuotina. Gal tik pastebėsiu, jog jau minėtos dvasinės sudedamosios kontekste man “akis užkliuvo” už I. Frankiv siutų ir siuvinėtų marškinių – juose viskas taip kruopščiai ir subtiliai sudaigstyta ir suglostyta, jog, žiūrėdamas į juos, rodos, žvelgi ne į drabužį, o į kažką kitą – šventišką ir pakylėtą. Gal, sakau, čia “užgriebta” pati šventinių tautinių drabužių esmė? O jei dar pasitelkti tą “akies užkliuvimo” metodą, tai pasakysiu, kad man kažkuo įdomus pasirodė E. Buikauskienės pintinių juostų technologija padarytas maišiukas, įstabios A. Virbalienės riešinės, ir... Žodžiu, daug kas ten yra gražu. O juk, kaip visi žinome, "visa tai, kas yra gražu, yra gražu". Tad, pagarbiai…