Apie knygą "Portretai. Ukmergės krašto žmonės".

Gal keista, gal ne, bet dabar, žiemai einant galop, vis prisimenu, kaip kelias dienas smagi vaikštinėjau per lapkričio darganą, mintyse kartodama vis tuos pačius guodžiančius žodžius: "Lietuvoje blogų orų nėra“.

Ne mano ta išmintis, ne mano tas bandymas stiprintis ir drąsintis, o meteorologo Bronislavo Kaselio.

O juk oras – daugiaprasmis žodis, reiškiantis kur kas daugiau, nei laipsniai, matuojantys karštį ar šaltį. Oras – tai, kuo alsuojame; oras – ir atmosfera, kurioje mes gyvename.

Knyga "Portretai. Ukmergės krašto žmonės" - apie ją, tą nedidelio Ukmergės miesto, įsikūrusio beveik Vilniaus pašonėje, atmosferą; apie žmones, kuriuos dabar jau truputį pažįstu, kaip nepažinsi...

Juk aš apie juos skaičiau!

Knygą Portretai. Ukmergės krašto žmonės kūrė penki autoriai – Kęstutis Česnaitis, Loreta Ežerskytė, Genovaitė Kazielienė, Eglė Krikštaponytė ir Nijolė Stundžienė. Gaila, kad patys autoriai yra itin kuklūs ir sąmoningai liko portretuojamųjų šešėlyje... Visada į rankas paėmusi knygą, kokio ji žanro bebūtų, noriu bent truputį žinoti apie kūrėją ar kūrėjus. Keli biografijos faktai - tai tartum autorių pasisveikinimas su smalsiais skaitytojais.

Minėtieji penki autoriai pateikia net septyniolika pasakojimų – taigi, septyniolika savo krašto žmonių portretų. O žmonės – kuo skirtingiausi... Istorikas, meteorologas, ornitologas, fotografas skardininkas, inžinierius architektas, bibliotekininkas poetas... Dominuoja muzikai – net keturi portretai, deja, apsupti kiek per garsios pompastikos.

Kas gali portretą – žmogaus atvaizdą – įvertinti objektyviai? Tas, kuris gal lauktai, o gal ne, atsidūrė portrete – tarp jo rėmų?

Jo artimieji?

Gal parodos lankytojas, o šiuo atveju – knygos skaitytojas, savo nuostabai ilgėliau sustojantis ties tuo ar kitu atvaizdu? Ir ne tik sustojantis. Bent jau aš, lapkričio mėnesį knygą perskaičiusi, dabar, kai žiemą vejam iš kiemo, du portretus prisimenu taip, lyg būčiau juos regėjusi (apie juos skaičiusi) vakar.

Tai – Loretos Ežerskytės ,,Buvau arti debesų, žaibų, vėjų, lietaus ir rasos...“ - pasakojimas apie Bronislavą Kaselį, daugiau nei penkias dešimtis metų dirbusį Ukmergės meteorologijos stotyje. Kiekviena eilutė alsuote alsuoja tuo, ko Lietuvoje be galo stinga – pagarba ir meile savo profesijai, o juk ne tik jai.

Didžioji dalis mano sutinkamų žmonių gyvena, deja, galvas nudūrę žemyn, vaitodami ir raudodami, keikdami valdžią, smerkdami artimą. Nelaimėlių kraštas! Nelaimėliais dažnokai atrodo ir Bronislavo Kaselio kolegos, televizoriaus ekranuose kiekvieną oro permainą skelbdami tartum negandą. Tik pamanykite – vasaros viduryje oras atšąla iki 20 laipsnių, sako mums liūdnas veidas, tartum tas oras atšaltų iki minus 20... Ir kaip jiems keista – rudenį ima lyti, žiemą snigti... O man, tiesą sakant, retsykiais taip norėtųsi išgirsti, kad sniegas šiandien saulėje žėri labiau nei briliantai; kad sausio saulė – gelsvai violetinė, kad...

Trumpiau tariant, Bronislavo Kaselio portrete radau tai, ko visada ilgiuosi: orią, garbingą romantiką. Orų magas – taip ji tituluoja Ukmergė. ,,Mano gyvenime, kaip ir pasakoje, viskas baigėsi gerai“ – šie Bronislavo Kaselio žodžiai norom nenorom primena Kaselio miestą, kuriame gyveno didieji pasakininkai broliai Grimai.

Romantiškumo požiūriu galima ir net būtina vertinti ir kitus portretus. Man įdomus ir Nijolės Stundžienės aprašytas fotografuojantis ornitologas Valdas Augustinas, ir Eglės Krištaponytės portretuotas kaimo bibliotekininkas Vincas Lukšas, kasdien į darbą pėsčiuojantis net septynis kilometrus. Tiesą sakant, romantikos šleifas lydi visą knygą – bulvarinės žurnalistikos, laimei, nė lašo.

Bet juk žadėjau aptarti ir antrąjį man itin įsiminusį portretą. Štai jis, pačioje knygos pabaigoje: Kęstutis Česnaitis pasakoja apie vargonininkę Reginą Ališauskaitę (,,Ir šviesa, ir tamsa – mumyse“).

Ar šį tekstą įsidėmėjau todėl, kad Reginą Ališauskaitę girdėjau dainuojančią? Ne todėl... Keliaudama po Lietuvą koncertuojančių žmonių esu mačiusi begalę. Įsiminė tik keli.

Samprotauti apie portretus – neapsakomai sunkus darbas. Kas leistų man lyginti žmonių gyvenimus? Ar įmanoma rašyti diagnozes: čia – įdomu, o čia – jau nebe taip?

Bet juk rašau... Regina Ališauskaitė įstringa atmintin biografijos spalvingumu, vingiais ir posūkiais. Labiausiai - tikėjimu savo pašaukimu.
Kad žinotumėte, kiek kartų esu girdėjusi frazę: ,,Šiais laikais būti menininku neapsimoka“. Bandau oponuoti: o kuriais laikais apsimokėjo? Ir... Ar apsimoka išduoti pašaukimą? Ar kiekvienam lemta pajausti: šaukia, ir šaukia būtent mane.

O po šių romantikai skirtų štrichų – kelios kolegiškos pastabos. Negaliu nepacituoti štai tokių sakinių: Tada nelabai suvokiau poeto Aleksandro Puškino beribį kūrinių grožį, nes romanas ,,Eugenijus Oneginas“, kur pasakojama apie nelaimingą Natalijos meilę Eugenijui, man dar buvo nesuprantamas... Tokiai jausmų dramai tuo metu dar nebuvau sunokęs... Autorius Kęstutis Česnaitis yra visiškai teisus, vadindamas Aleksandro Puškino žymųjį kūrinį romanu – taip jį vadino ir pats poetas. Bet kodėl Tatjana tampa Natalija? Neapsakomai apmaudi klaida. Kaltinčiau redaktorių, bet knygos metrikoje tokios pareigybės tiesiog nėra.

O jei rastųsi...

Redaktorius ar redaktorė (redaktorė tai jau tikrai!) būtų pataisiusi ir tokį painų autoriaus sakinį: Davė galimybę suvokti tikro grožio – žmogaus pasaulio viršenybę prieš skaisčius, o vėliau pomada padengtus moterų veidus... Taisyčiau davė galimybę – labiau tiktų leido suvokti arba padėjo suvokti. Ir kita klaida: mes, moterys, pomada dengiame tik lūpas, o kad veidus... Na jau ne.

Reiškiu užuojautą vienai iš knygos herojų, sulaukusiai štai tokių klausimų: Kas kaltas dėl laiko slinkties? Ar ji sutverta įskaudinti žmogų? Noru priminti jam apie tuščiai leidžiamą laiką? Ar prasmingos jausenos viršenybę lyginant su formalizmu ir nepasotinamu malonumu alkiu?

Kas iš mūsų, mieli skaitytojai, gebėtų į visa tai atsakyti? Ar bent į pusę to?

Aš tai jau tikrai ne - garbingai prisipažįstu.

Tad skubu priminti kitą klausimą, kurį rašinio pavadinime pateikiau ir sau, ir Jums. Koks šiandien Tavo oras – kuo ir kaip alsuoji – Ukmerge?

O juk alsuoji. Kol bus romantikų, ir sniegas, ir lietus, net ir lijundra kuždės apie...

O juk kuždės kiekvienam savaip.