2013 m. balandžio 26 d. savaitraštyje "Literatūra ir Menas" išspausdintoje plačioje Andriaus Jakučiūno spaudinių ir tekstų apžvalgoje "Kovo skaitymai Knygos" (http://literaturairmenas.lt/2013-04-26-nr-3424/757-literatura/1179-andrius-jakuciunas-kovo-skaitymai-knygos) keli fragmentai atiteko ir buvusiems(?) ukmergiškiams:

"[...] Bet kokiu atveju - jei Abromavičiaus apsakyme ir yra ydų, tai jos yra niekinės, lyginant su tuo, kiek jų yra Kęstučio Česnaičio rašiniuose "Nemune". Apsakymas "Vilkmergės ragana" pasakoja apie 1587 metais Vilkmergės miesto turgaus aikštėje sudegintą raganavimu apkaltintą kepėjo žydo Mejerio tarnaitę Agotą Jurėnaitę. Gal tai ir dėkingas siužetas regzti pasakojimą, tačiau autoriaus ji perteikiama visiškai negrabiai - dialogai netvarkingi, perėjimai nelogiški, atomazga - tiksliau, tai kas turėtų būti atomazga, priverčia gūžtelėti pečiais: "Kerėtoja Lukšienė žinojo, kad Agota, sudegusi ugnyje, paukščiu atskris pas ją į miško trobelę..."

Vis dėlto net ir šis apsakymėlis dar yra genialus, lyginant jį su "Herma ir Froditu", kurį sunku net nupasakoti: jis susapnavęs, kad motinos įsčiose apšlapino Angelo abito kraštelį, ir dėl to užsirūstinęs Angelas jam nuplėšęs pimpaliuką. Jis gimsta mergaite - Herma. Mergaitė auga vyriška, ugtelėjusi ji sutinka Froditą, jiedu mylisi. Froditui išėjus kariuomenėn, besilaukiančiai Hermai Angelas atsiunčia vaiko atvaizdą su ilga uodegėle... Sutikime, komentuoti čia nėra ko - liguista fantazija nepaklūsta jokiems recepcijos instrumentams, nei kritikai. Galėčiau nebent priminti klasikinį posakį: jeigu gali nerašyti - nera..."

 

"[...] Tiesą sakant, pasaulis labai susiaurėjęs ir jaunajam Vainiui Bakui - tik, dera psakyt, susiaurėjęs visai į kitą pusę. Neįmanoma nė įsivaizduoti, kad Vainius kada parašytų apie tuos dalykus, kurie dominuoja Žvirinsko kūryboje. Jo poezijoje - Dievas, Poezija, abstrakti Meilė ir t. t. "Aš esu tik per daug užsižaidęs / tuščio sąvokų lauko kareivis. / Sprogsta priebalsiai, kurtina raidės, / o tikrovė - tik veidrodis kreivas"... Jeigu galvojame, kad čia esama ironijos - klystame. Jos nėra nei šiame, nei kituose eilėraščiuose, viskas skausmingai, nepataisomai rimta, ir todėl (bent man) atrodo šiek tiek deklaratyvu, negyva, anachroniška, juokinga (dabarties kontekste), nors tai, turiu pabrėžti, daugiau skonio dalykai. Vis dėlto autoriaus nuoširdumas (arba be galo nuoširdus apsimetimas nuoširdžiu) galiausiai paperka, todėl, sakykim, eilėrašti "Menshliches, Allzumenschliches" skaičiau netgi su tikru pasigėrėjimu, ypač suvokdamas, koks drąsus žingsnis Bako pasaulėlyje yra pereiti nuo rimuotos poezijos prie verlibro."