„Teatro dieną švęsk!“ – tai vienas iš pagrindinių nerašytų teatro mylėtojų įsakymų. Todėl visoje Lietuvoje dideli nacionaliniai teatrai ir patys mažiausieji teatriukai šia proga sau ir žiūrovams rengia gražias, prasmingas šventes. Kadangi teatro diena, kovo 27-oji, šiemet "iškrito" ketvirtadienį, tai dauguma renginių persikėlė į savaitgalį, kovo 29 – 30 dienas.

Ukmergė tradiciškai pakvietė į Teatro dienai skirtą vaikų ir jaunimo teatrų šventę „Nenuoramos“. Į ją susirinko didžiausias būrys smalsių, guvių, išradingų nenuoramų, gebančių teatro kalba atskleisti ir linksmus, ir rimtus žmogaus gyvenimo aspektus.

Kiekvienam sava uodega ir sava laimė

Šventę spektakliu „Asiliuko Mafino nuotykiai“ pradėjo Ukmergės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studija „Nykštukas“. Asiliukas Mafinas, nepatenkintas sava uodega, bandė prisitaikyti kitą, tačiau galiausiai suprato, kad sava uodega jam tinka geriausiai. Daug sumaišties tarp personažų sukėlė netyčia atrastas „lobio žemėlapis“, kuris buvo, kaip paaiškėjo, visai ne lobio žemėlapis. Asiliukas Mafinas įrodė esąs puikus draugas. Kiekvieną personažą individualiai pakviesdamas ateitį į svarbų susirinkimą – vieno grožį pagirdamas, kitam geriausią vietą atsisėsti pažadėdamas, - jis surado būrį draugų bjauriam vorui. O su draugų pagalba ir bjaurus voras gali tapta nuostabia fėja. Laiškas, gautas nuo Australijos vaikų, pakvietė asiliuką ir jo draugus į kelionę. Spektaklio ir visos šventės režisierė Tamara Kvieskienė. Spektaklio dailininko Egidijaus Darulio sukurtos scenografijos akcentu tapo žydintis medis, pritraukiantis vaidinimo mizanscenas ir žiūrovų žvilgsnį.

Šventėje svečiavosi geri „Nenuoramų“ draugai - Šiaulių moksleivių namų teatro studija „Kompanija šauni“ su spektakliu „Aš vejuosi vasarą“. Gyvai atliekamos vaikiškos dainos ir eiliuotas tekstas veikėjų lūpomis kartojo amžinas tiesas, jog kiekvienas pats turi pamatyti šalia esančią savo laimę - didelę ar mažą. Smilgelė mokė laimės ieškančią Giedrutę atkakliai siekti tikslo: „Jei nepasiduoti žadi, viską turi padaryti pati“, o tuomet padės ir aplinkiniai: „Jei nepasiduoti žadi, padėsiu tau aš ir padės tau kiti“. Piktų kaimynų kmynų paskelbtas apželdinimo karas nutraukė trisdešimt vienos vasaros dienos šventę Pienės pūko mieste, tačiau baigėsi jų pačių nenaudai. Pavojaus akimirką atsiskleidė tikrieji personažų charakteriai. Nelaiminga neprinokusi nuolat verkšlenanti Braškė suprato, kad jos asmeninė nelaimė ne tokia didelė, palyginus su viso miesto nelaime, ir ėmėsi iniciatyvos jį vaduoti. O miesto pažibos ir šaunuoliai buvo įkalinti, kaip gražusis Nasturtas, arba tapo išdavikais, kaip išpuikėlis Agrastas. Taigi draugas gali išgelbėti arba išduoti draugą. Galiausiai bendromis jėgomis kmynai buvo nugalėti, Braškė prinoko, Nasturtas su Konvalija vėl kartu, o Giedrutė rado savo laimę. Režisieriai Dalė ir Virginijus Dargiai bei dailininkė R. Vogintienė pasirūpino spektaklio visuma – personažų kostiumais bei scenos detalėmis. Vienodi „koteliai“ ir skirtingi „žiedai“ leido išskirti personažus, o švytintys laimės akmenys spinduliavo vasaros šiluma.

Kokią istoriją gali papasakoti užrašas sienoje

Molėtų kultūros centro teatro studija „Remarka“ su spektakliu „Siena“ prakalbo apie paieškas – daiktų, Dievo, savęs. Paprastas užrašas sienoje Adomas+Marcelė=MEILĖ gali papasakoti labai daug, nes po juo – žmonių gyvenimas. Dekoracijos be dekoratyvumo. Spektaklio metu naudojamos detalės - virvės, basos kojos, lengvai krintančios paprastutės suknelės ir visa - parodė kiek mažai daiktų reikia, norint papasakoti dviejų žmonių meilės istoriją. Baisus piešinys sienoje ir bendraamžių pašaipos paskatina Marcelę peržengti savo baimę. Siena – fonas fotografijai ir pasišnekučiavimo vieta kaimynams. Jaunieji aktoriai puikiai išlaiko stop kadrų veido mimikoms egzaminą fotografavimosi scenoje. Siena, gatvė ir žmogus be kojų joje, bateliai vitrinose ir basos kojos tampa simboliais, vedančiais į niūrią Adomo ir Marcelės meilės pasakojimo atomazgą. Įsimylėjėlius išskiria karas. Karo metu moterims telieka buitis, siūlų verpimas, namų ruoša ir pokalbiai prie sienos, laukiant telegrafo. Siena yra akla, kurčia ir šalta. Karas palieka randus veiduose ir sienose. Džiugi žinia, kad Adomas grįžta iš karo, virsta kankinančiu laukimu ir slegiančiu skausmu, pamačius jį, bekojį, vežimėlyje. Baisus žvėris sienoje – invalido vežimėlis. Adomui belieka batsiuvio amato instrumentai, išsaugoti nuo prieškario, ir girtos dainos. Jo mirtis išlaisvina Marcelę. „Žmogus bent vienąsyk privalo parodyti liežuvį savo baimei“ – vaidinimo metu kartoja personažai. Baimei, kurią sukelia baisus piešinys, karas, negalia. Spektaklio režisierės Jolanta Žalalienė, A. Stančikaitė, dailininkė Jolanta Žalalienė. Spektaklio metu skamba daug instrumentinės muzikos – pianinas, akordeonas, smuikas.

Festivalio naujiena – lėlių teatras

Šventės metu žiūrovai matė dar vieną ukmergiškių pastatymą. Ukmergės kultūros centro „Katino Murklio“ lėlių teatras kambario teatre pristatė „Pasaką apie šūdvabalį“. Režisierė Natalija Kovarskienė ir dailininkas M. Kiseliovas privertė atsigręžti į tai, kas lietuviams autentiška, unikalu, tačiau laiko dulkėmis užklota ir dėl to pamiršta. Ukmergės lėlių teatras dar vienam gyvenimui prikėlė Kristijono Donelaičio pasakėčią apie šūdvabalį ir priminė, jog žmogui nedera tapti tokiu nevala ir prasmirdėliu. Scenografija, lėlės, kamerinė erdvė, gyva dambrelio muzika, įvairių švilpynių ir tarškynių garsai, aktoriai, besislepią už širmos, į bendrą „Nenuoramų“ festivalio atmosferą įnešė kitoniškumo, žanro ir erdvės prasme.

Esu viena, nes nemėgstu vienatvės

Ištikimi „Nenuoramų“ draugai - Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ atvežė spektaklį „Meilės teorija ir praktika“. Režisierė Birutė Šneiderienė ir dailininkas Z. Morlencas sukūrė tikslų modernios vartotojiškos visuomenės vaizdą. Gražuoliukas – save įsimylėjęs narcizas, visų moksleivių, turtingų ir vargšių, ir net mokytojų svajonė, dėl kurios varžomasi. Žiūrovų juokas lydi komiškai sprendžiamas mizanscenas pirmoje spektaklio dalyje, kurioje Milagros svajones įkūnija vaikinas-balerina su guminiais batais, pagalvė virsta balandžiu-stručiu ir t.t. Žmonės pasimetę tarp daiktų ir etikečių – Gucci, Versace. Turtingieji net meilę bando paversti vartojimo objektu. Tėvai vaikams perka prabangias dovanas, kurios juos verčia viskuo bodėtis, tačiau negeba paprasčiausiai mylėti. Užguitas vyras negali sau leisti sirgti, nes vienturtė dukra antrą dieną avi tuos pačius batelius, ir visai nesvarbu, kad liga mirtina – vėžys. Milagra, su tėvu ir pamote auganti nemadinga mergina, apie savo svajones kalba su močiute, kuri moko, jog „sunku atrasti save, tačiau dar sunkiau atrasti kitą“. Močiutė pataria vengti draugų ir nebijoti priešų, nes „piktas žmogus tau tavo ydas parodo, o susižavėjęs tave išpaikina“ – sako ji. Ir nors Milagros ausys klausosi, tačiau širdis neklauso. Spektaklis parodo, ką reiškia paaugliui gyvenimas turtingoje šeimoje ir koks yra gyvenimas be tėvų.

Spektaklio metu lyg iššūkis skamba personažų įgarsinamos remarkos prieš savo pačių tekstą. Juokingi atrodo porų, draugų, šeimos narių tarpusavio ginčai, kol spektaklyje kalbama apie meilės teoriją, tačiau praktika atskleidžia, jog realus gyvenimas anaiptol nejuokingas, ir nusitempia į dugną. Scenografijos dalis – šiukšlinės scenos kampuose - spektaklio metu vis pilnėja, kai personažai pradeda sakyti nemalonią tiesą apie save. Patiriamas smurtas poroje; narkotikų vartojimas dėl galimybės susikurti iliuziją, kad nesi nevykėlis; draugų patyčios ir nuolatinis kitoniškumo jausmas dėl negalios; prievarta ir seksualinis išnaudojimas šeimoje; kitų gailestis, veidmainystė, paviršutiniškumas, seksualumas ir dietos – daugybė problemų, su kuriomis susiduria paaugliai. Personažų išpažintys ne tik pripildo šiukšlines, tačiau vis labiau slegia ir publiką, kuriai jau nebejuokinga. Spektaklio finale agresyvi muzika ir jaunimo diskoteka, kurioje visi elgiasi it išprotėję, nes nenori būti nevykėliais, veda į kulminaciją. Kvailas krizenimas, monotoniški judesiai, drąsos iššūkis dėl nuobodulio. „Žmogų užmušė, nelinksma, bet ir neliūdna“ - sako viena iš merginų. Ar visi spektakliai baigiasi laimingai? Šitas – taip. Nes Milagra sulaukia savojo stebuklo, ji pagaliau supranta, kad mylėjo „tuščią puodą“ ir bučiniu atgaivina tą, kuris, ją gindamas nuo išjuokos, buvo žiauriai sumuštas.

Kai tu turi ginklą

Pirmą kartą Ukmergėje viešintis Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“ pristatė spektaklį „Pykšt, pokšt – tu negyvas“. Jo režisieriai Sigita ir Romas Matuliai. Daugumai tikriausiai žinomas to paties pavadinimo filmas iš anksto sufleravo, jog spektaklis bus gilus. Pilki švarkai, nešiojami kompiuteriai, vienodas taukšėjimas iš karto kuria niūrią susvetimėjimo atmosferą, kurioje išsiskiria jaunuolis Džošas, vilkintis raudonais marškinėliais, - kaltinamasis ir auka. Pokalbiai su nužudytais bendraamžiais, atskirtais plastiko plėve, primena, kad jie jau nebe šio pasaulio šmėklos, ir veda pagrindinį personažą į priešistorę bei išpažintį sau pačiam. Patinkanti mergina iškeitė su draugu. Bendraklasiai nuolat tyčiojosi arba nepastebėdavo, mokytojai ignoravo. Jaunuolis prisimena savo bendravimą su tėvais. Bendravimas - tik kompiuteriu, niekada - gyvai. Vaikiškas noras turėti ginklą, nes tada senelis pasiims į medžioklę ir tai bus galimybė praleisti laiką kartu, - tai tik tragedijos užuomazga. Medžioklėje išgyventa žiaurumo mokykla privertė užsidėti kaukę, po kuria slepiasi veidas, skausmas, širdis. Žudyti tam, kad iš berniuko taptum vyru, kad pademonstruotum savo galią arba parodytum, jog esi. Išankstinis įsitikinimas, jog „advokatai ištrauks“, anaiptol nežadina baimės jausmo. Džošas teigia: „Aš ne psichas vien dėl to, kad tėvai mane privertė užsisklęsti savyje“. Įstrigęs savame keršto filme, jaunuolis galiausiai nebeišlaiko ir užrašo lentoje „Visi klasėje lavonai“. Tai sukelia paniką, nepasitenkinimą, grėsmę ir baimę to, kas jau nutiko Amerikoje, Norvegijoje... Penkios taikliai paleistos žmogžudiškos kulkos neapsiriboja penkiais lavonais, jos palieka daugybę sužeistų širdžių – tėvų, brolių seserų, draugų.

Be galo sudėtingas pagrindinis vaidmuo, reikalaujantis nuolatinio buvimo scenoje. Džošas psichiatrui kelia klausimus: „Kodėl viščiukas perėjo kelią? Ar ne tam, kad įrodytų esąs ne viščiukas?“, „Ar vaistai gali padėti sumažinti pykti?“. Jis meta kaltinimus tėvams: „Jūs niekados manęs nesiklausėte, jūs visada mane pertraukinėdavote“, kaltinimus bendraamžiams ir mokytojams: „Nekreipėt į mane dėmesio, tarsi būčiau nematomas“. Įkyrus vaistus lydinčių stiklinių ir šaukštelių sąlyčio garsas užgožia viską ir lieka tik vidinės peklos balsai. Naiviai tikėjęs, kad ir gyvenime, kaip kompiuteriniame žaidime, galima paspausti pradžios mygtuką, Džošas tampa žiauriu nusikaltėliu ir tuo pačiu susvetimėjusios visuomenės auka.

Meilės eksperimentai su žiūrovais

Tauragės moksleivių kūrybos centras „Pilies teatras“ su spektakliu „Būti kartu? Misija (ne)įmanoma!!!“, vadovaujamas režisierės Jolantos Kazlauskienė, pirmosios dienos žiūrovams skirtą programą užbaigė linksmai. Šilta muzika, abipusiai vyrų ir moterų pašmaikštavimai vienų apie kitus, slaptų minčių įgarsinimas ir įkūnijimas bei meilės reikalų ekspertės keletas pasiūlytų meilės eksperimentų sukūrė jaukią atmosferą. Smagi televizijos realybės šou parodija, atskleidusi vyrų ir moterų charakterių įvairovę, aklų pasimatymų ir buitinių ginčų komiškumą, sukėlė daug juoko ir teigiamų emocijų žiūrovų salėje. Prieš pradėdami spektaklį aktoriai pakvietė publiką ateiti arčiau – ir ne šiaip sau. Spektaklio veiksmas vyko ne tik scenoje, į jį buvo įtraukti ir žiūrovai, turėję dalyvauti apsikabinimų bei kituose eksperimentuose.

Teatrus įtraukė „laiko mašina“

Uždangai nusileidus ir rekvizitui nurimus, Ukmergės kultūros centro šokių salė dar ilgai klegėjo nenuoramų pokštais ir juoku - vyko vakaras, skirtas vaikų ir jaunimo teatrų kolektyvų pasibendravimui. Visus teatrus į bendras linksmybes įtraukė „laiko mašina“. Ukmergiškiai vakaro programoje prisiminė retro stilių, šiauliečiai – 90-uosius metus, o štai svečiai iš Jurbarko kūrybiškai pavaizdavo laiko keitimą, persukant valandą į priekį. Rokiškiečiai priminė, kaip keitėsi laikmečiai, per liaudies žaidimu ir dainas, kurias pakeitė moderni muzika bei šokis.

Pasakos vaikams būdu ne vaikišku

Sekmadienį žiūrovus į sales sugrįžti pakvietė šeimos diena, kurią pradėjo Rokiškio kultūros centro vaikų teatras „Grįžulo ratai“ su linksmu spektakliu „Velniuko išdaigos“. Režisierė Svetlana Artemjeva, dailininkas S. Daščioras. Pasaka perkėlė žiūrovus į kitą erdvę, kurioje velniukas, atklydęs į žmonių pasaulį, mokėsi išminties, spektaklyje atskleistos pasitelkiant folklorą. Linksma folklorinė muzika bei aktorių rūbai priminė senus laikus.

Vėliau publikos laukė dar vienas, paskutinis spektaklis „Karnelės iš peklos“. Jį atvežė nuolatiniai nenuoramų bičiuliai ir svečiai – Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos teatro studija „Kvietimas“, kuriai vadovauja režisierė Zita Butiškytė. „Karnelės iš peklos“ - ne vaikiškai pasekta pasaka apie du kaimynus, geraširdį beturtį ir godų turtuolį, kuriems velniai atlygina už jų darbus pagal jų pačių elgesį. Jaunieji aktoriai įrodė, jog tuščioje scenoje, nenaudojant scenografijos, nesiuvant skirtingų kostiumų kiekvienam personažui ir neapsikraunant rekvizito gausa, taip pat įmanoma sukurti gerą spektaklį. Sietas, būgnelis, skara – štai ir viskas, ko reikia pasakai. Būgnas vaidinimo metu virsta bulvine banda, o juoduojančių aktorių tamsraudonės skaros – medžių šakomis, arklių uodegomis, knygomis. Scenos garso, kalbos ir judesio spektaklį lydėjo muzika, akustiniai garsai ir įrėmino daina.

Šiųmetėje šventėje abi dienas žiūrovų laukė ne tik linksmosios, bet ir smalyžių pertraukėlės. Jų metu grupė „Garsiukai“ ir patys nenuoramos kvietė publiką kartu šokti, dainuoti, spėlioti mįsles.

Išsiskyrimo nebus

Tiek patys mažiausieji, savo klausimais neduodantys ramybės kodėlčiukai, tiek įkvepiančiu maksimalizmu savyje nerimstantys jaunuoliai, tiek ir jau surimtėję suaugusieji - visi dviejų dienų šventėje atrado peno savo sieloms ir aktualių temų. Kasmet, stebint festivalio spektaklius, sukasi mintis, jog dauguma šių teatrų dirba nebe mėgėjiškai, o profesionaliai, jų pastatymai tobuli ir aukščiau kilti meistriškumo prasme jau nebėra kur. Tačiau, sulaukus kitų metų, teatrai grįžta dar labiau patobulėję ir vėl nustebina.
Šventės uždaryme dalyvavusi Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Lolita Gerulskienė sakė: „Pavasaris į Ukmergę jau atėjo, nes čia suskrido visi teatro paukščiai“. Ji įteikė padėkas visiems festivalyje dalyvavusiems teatrams. Šventės pabaiga privertė nuliūsti ne vieną nenuoramą, tačiau ašarų braukti neleido tikrų draugų dovanos. Skėtis iš Jurbarko šakotis iš Plungės, pačių pagaminta draugystės saga iš Molėtų, žvakė iš Garliavos, „viršūnėlės ir šaknelės“ iš Tauragės, visų bendra nuotrauka ir šventė metu išleistas „Nenuoramų“ laikraštis leis kada tik panorėjus prisiminti dvi kartu praleistas dienas. Išlydėję draugus ir atsimojavę su bendraminčiais nenuoramos nenurims ir nekantriai lauks kitų metų šventės, o galbūt pasinaudos kvietimu ir nuvyks į „Mažosios Melpomenės“ festivalį Plungėje.

Autorės nuotraukose - akimirkos iš spektaklių, neiliustruojančios teksto..