Ukmergės kultūros puslapiai

Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtas knygos „Ir aš ją pažinojau. Atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę“ pristatymas.

„Didelių jausmų ir kilnaus, švaraus polėkio gyvenimas vėl prabilo į mane iš Bethoveno muzikos – Švarus ir prasmingas gyvenimas. Noriu, trokštu, kad manasis toks būtų“,- viename savo laiške 1954 metais rašė profesorė Vanda Zaborskaitė. Šio laiško citata prasideda Lietuvos rašytojų sąjungos išleista atsiminimų knyga apie garsiąją literatūrologę, kritikę, literatūros vadovėlių ir kitų veikalų autorę, profesorę Vandą Zaborskaitę „Ir aš ją pažinojau“.

„Man atrodo, ne per drąsu būtų teigti, jog V. Zaborskaitės troškimas išsipildė: Ji nugyveno švarų, gražų ir prasmingą gyvenimą. Buvo ir neeilinė pedagogė, ir literatūrologė, ir asmenybė. Dar manau, jog gražus žmogus neturėtų nugrimzti užmarštin, jis vertas atminties. Iš noro paliudyti ir atsirado ši prisiminimų knyga“, - teigia leidinio sudarytoja, profesorės įdukra, Vilniaus rajono Lavoriškių Stepono Batoro gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Virgilija Stonytė.

Pristatydama knygą Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, viešnia tikino niekada neplanavusi jokių knygų. Bet – nori nenori – gyvenime mus ištinka daugybė įvairių dalykų. Profesorė turėjo daug bičiulių, kolegų, bendraminčių, galėjusių nemažai papasakoti apie Vandą Zaborskaitę, ją supusius žmones, sudėtingą gyventąjį laiką, tačiau daugelio jų nebėra. Gal ir išeis kokia knygelytė, mąstė būsimojo leidinio sudarytoja. Jai pavyko surinkti beveik šimtą tekstų būsimajai knygai. Vieni pašnekovai rašė patys, kitų prisiminimus užrašė Virgilija. „Knygelytė“ virto solidžia 560 psl. knyga.

Jos rankraštis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pragulėjo dvejus metus. Laimė, knyga nepavėlavo, dienos šviesą išvydusi profesorės jubiliejaus išvakarėse – šių metų gruodžio 24-ąją minėsime 95-ąsias V. Zaborskaitės gimimo metines. Prisiminimų knyga – didelė ir brangi dovana profesorės bičiuliams, kolegoms, studentams, visai skaitančiajai bendruomenei ir, žinoma, pačiai Virgilijai Stonytei, nors ji ir nepripažįsta jokių savo nuopelnų, labiausiai dėkodama tekstų autoriams.

„Mūsų akyse niekas negalėjo prilygti Auklėtojai, tada jaunai lituanistei Vandai Zaborskaitei. Ji švytėjo iš vidaus, kalbėjo nepaprastai gražia, melodinga lietuvių kalba, dėstė mums lietuvių kalbą ir literatūrą, visuotinę literatūrą bei vokiečių kalbą. Tos pamokos mums būdavo tikra šventė. Klasėje vyraudavo tyla, o jeigu kai kurios mūsų jau labai temperamentingos mergaitės pradėdavo bruzdėti, tai Auklėtoja sugebėdavo jas sudrausminti žvilgsniu ar intonacija, niekad nepakeldama balso ir nepamokslaudama“, - prisimena knygoje buvusi mokinė, literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. „Auditoriją žavėjo didelis kruopštumas, šiltos intonacijos, gebėjimas atskleisti mūsų literatūros grožį be jokių išorinių efektų, o tik nuoširdžiais žodžiais, pasiekiančiais kiekvieno tikro lituanisto jautrią širdį. Dėstytojos kurso egzaminui rengėmės ne apimti kokios nors baimės, o tik jausdami, kad būtų didelė gėda pasirodyti neišmanėliais“, - rašo kalbininkas Vitas Labutis. „Nors dėstė, galima sakyti, sausą ir nuobodoką dalyką, auditorija visada buvo pilna studentų – kaip kadaise prieškario laikais, anot amžininkų atsiminimų, Vaižganto paskaitose. Jau tuo metu Pedagoginiame institute ji buvo tarsi maža legenda – patylom iš kitų dėstytojų, ypač iš grupės kuratoriaus Rasimavičiaus, sužinojome jos išmetimo iš universiteto istoriją, kuri galbūt pirmiausia ir kūrė tą legendą. (...) Dėkingas profesorei ir už paskaitas apie Maironį, kuris jai buvo poetiškumo esmės reiškėjas ir etalonas. Ir dabar prisimenu jos žodžius – reikia susikaupti ir įsiklausyti į save, idant pajustume, kaip giliai mumyse gyvena Maironis“, - prisiminimais apie profesorę dalijasi mūsų kraštietis poetas Alfas Pakėnas. „Vanda Zaborskaitė atsiminimuose užrašė Jos jaunystėje labai gerbiamo kunigo Alfonso Lipniūno karo metais Vilniuje pasakytą pamokslo mintį: „Nemirtingumą reikia laimėti labai stipriu dvasinio gyvenimo intensyvumu“. Šiandien apie profesorę Vandą Zaborskaitę galime tarti: „Ji laimėjo nemirtingumą iki mūsų tauta bus gyva“, - teigia kultūros istorikė Ingė Lukšaitė.

Knygoje publikuojami ir pačios V. Stonytės prisiminimai „Galiu tik dėkoti“. Užaugusi internate ir pagaliau įstojusi į išsvajotąją specialybę Pedagoginiame institute, Virgilija 30 metų praleido šalia Mamos – taip visą gyvenimą ji vadino ir dabar vadina savo namų duris Vilniuje, Tverečiaus gatvėje, tąsyk svetingai ir jaukiai jai atvėrusią profesorę. „Dabar suprantu, kad, baigusi internatą, buvau mankurtėlis. Mano pasaulyje egzistavo tik du geri dalykai: knygos ir gamta. Mama dovanojo didelius lobius: klasikinės muzikos, dailės, teatro, gero kino supratimą, politinį ir istorinį išprusimą, tikėjimą, net meilę šunims. Drįsčiau tvirtinti, jog Ji iš manęs padarė visai padorų, normalų žmogų. Jau esu viešai sakiusi, galiu tik pakartoti: esu laiminga ir dėkinga likimui, jog Ją sutikau“.

Knygą „Ir aš ją pažinojau... Atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę“ galite rasti (arba įsigyti) Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

Kristinos Darulienės nuotraukos.