Ukmergės kultūros puslapiai

Balandžio 8 d. Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje atidaryta Giedrės Sunklodaitės tapybos ir tapybos ant stiklo paroda. Paroda, dėl joje eksponuojamų darbų spalvų ir stiklinių „paveikslų“ formų, buvo dedikuota Šv. Velykoms.

Dailininkė Giedrė Sunklodaitė gimė 1979 metais gražiame savo gamta miestelyje Užpaliuose (Utenos raj.), dideliame, nors šiek tiek apleistame mediniame name su didžiuliu kiemu šalia Šventosios upės. Piešti pamėgo nuo mažumės.

2002 metais ji baigė VPU, gavo dailės bakalauro diplomą. Autorei ypač didelį įspūdį paliko Giedrės Riškutės ir jos vyro vadovaujama dailės praktika Troškūnuose. Per šią praktiką pirmą kartą gyvenime paėmusi aliejinius dažus ir pradėjusi tapyti iki šiol tęsia šią paslaptingą kūrybą. „...kai tik paimu dažus ir pradedu tapyti, laikas sustoja ir visa kita tampa beveik nesvarbu.“ – sako dailininkė.

Besimokydama magistrantūroje, Giedrė kelis metus dirbo ne savo darbą. Įstojo mokytis į TVM „Tarptautinę prekybą“, manydama, kad galbūt pavyks perlaužti save, išmokti praktiškų dalykų, nukreipti savo likimą „teisingu ir praktišku keliu“. Ir, jos žodžiais tariant: „...kartą džiaugsmingai supratau, kad mano laivo stiebas yra... tapyba.“

„Man patinka dovanoti savo piešinius, jei kažkam bus gera į juos žiūrėti.“– šitaip paprastai apie savo kūrybą kalba autorė. „Aš svajoju apie spalvas, kurios užgautų slapčiausius minčių pustonius, žaistų šviesos šešėliais, mokėtų dainuoti dainas ir kurti eilėraščius be žodžių.“ Ir viskas – ir daugiau jokios filosofijos ar kažkokių aukštesnių planų. Kūryba, tarsi persikų sultys – atgaivina ir visai neapsunkina skrandžio...

...stengiuosi sukurti ypatingą nuotaiką, kuria užsikrečiu iš gamtos, iš realaus gyvenimo, ypač tada, kai pastebiu kažką nepaprasta, kas smarkiai suvirpina širdį. Kartais labai supykstu, kai matau šviečiančią saulę, besišaipančią man į akis. Ji žino, kad aš labai noriu tapyti jos šviesą, susigeriančią ir atsispindinčią gamtoje, bet ne visada galiu.... sėdžiu biure, dirbu. Guodžia tai, kad žinau, jog mašinoje visada yra kartono, teptukų ir dažų, kurie jau veržte veržiasi nesulaukdami, kai pasibaigus darbui aš lėksiu miesto pakraščiu ieškodama paslaptingo vaizdo, kuris tuoj tuoj taps mano taikiniu. Pamiršusi viską pasaulyje puolu paknopstom spausti ant paletės dažus ir jau tepu, atrodo, jau jau suspėjau ir taukšt! šūdas... išsprūsta man... nepagavau! Nepavyko. Bet būna, kai einu sau laiminga, nešuosi dar šlapią terpentinu kvepiantį kartoną ir šaipausi iš saulės, kad šįkart suspėjau. Va, man pavyko!!! Tada esu pati laimingiausia pasaulyje, jaučiuosi nuostabiai laimingai pavargusi nuo spalvų ir įspūdžių intensyvumo.“

Šis poetinis tekstas, parašytas pačios Giedrės, – puiki ir išsami recenzija jos kūrybai. Kalbant apie Giedrės Sunklodaitės aliejinę tapybą – šioje srityje ji atvirai kalba. Vienas iš labiausiai tapytojos mėgiamų dailininkų yra Vincentas Van Gogh‘as. Pasak Giedrės, Van Gogh‘as jai yra svarbiausias tapybos mokytojas. Kaip ir gerai žinoma Lietuvoje dailininkė Grytė Pintukaitė, taip ir Giedrė Sunklodaitė – tapo atviromis spalvomis, drąsiais, grubiais potėpiais, tapybos technikos atvirai besimokydamos iš Olandų genijaus V. Van Gogh‘o. Skirtumas tik tas, kad G. Pintukaitė apsistojusi ties portreto studija, o G. Sunklodaitė – ties peizažais. Taigi – Lietuvoje turime dvi Vincento mokines, kurios, nesivaikydamos tapybinių madų, grįždamos į ekspresionizmo ištakas ir neieškodamos nieko naujo suka teptukus paletėse ir ieško dažų dermės, kurią kažkas kažkada jau naudojo. Juk to paties atkartoti neįmanoma, jei žiūri į gamtą savo akimis, o tokį mokytoją pasirinkus – rezultato kokybė bus...

Visai kitaip atrodo Giedrės tapyba ant stiklo. Čia daugiau dekoratyvumo. Lygiai dažais „nulietų“ plotų, linijų ornamentuotės. Ryškios, žymiai ryškesnės spalvos, nei aliejinėje tapyboje ir, kas svarbiausia, drąsesni kūrybiniai ieškojimai. Kaip ir aliejinės tapybos darbuose, čia nėra jokių filosofijų ar koncepcijų. Graži spalva ir forma... Tačiau dar vienas skirtumas yra – tapyba ant stiklo yra vaizduotės vaisiai, skirtingai nuo aliejinės tapybos, kur viskas tapoma iš natūros. Vis tik man panašu, kad autorė turi daugiau užsidegimo ir aistros, stebint gamtą. O kur yra didesnis užsidegimas ir aistra – ten laukia ir didesnė sėkmė. Šią perspektyvą mes galime matyti ir iš autorės verbalinio ir tapybinio kalbėjimo...

Autoriaus reprodukcija