Ukmergės kultūros puslapiai

Rugsėjo 18 d. Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje įvyko raseiniškės Gitanos Evseičikaitės kūrinių parodos uždarymas. Jaunąją dailininkę atlydėję draugai ir kolegos bei nedidelis būrelis Ukmergės menininkų pasveikino parodos autorę, bičiuliškai pasikalbėjo apie jos kūrybą, bendras problemas, perspektyvas. Tad parodos eksponavimo faktas paminėtas gana kukliai, tačiau, tikriausiai, taip jau mūsuose yra įprasta, ypač kai tai susiję su „aukštos prabos“ dailės kūryba, kada eksponuojamuose kūrybiniuose darbuose atsispindi šis tas daugiau nei gamtovaizdžiai ar rankdarbių įmantrumas. Dailės kalbą, kaip ir kitas „ne su motinos pienu“ išmoktąsias, tiesiog reikia žinoti, kas, beje, pareikalauja tam tikrų pastangų, noro ir todėl ne kiekvienam yra natūrali savastis...

G. Evseičikaitės kūryba tikrai reikalavo iš žiūrovo išsiugdytos grožio ir harmonijos p ajautos, kadangi visos, parodoje pristatytos, jos kūrybos kryptys (veltiniai-siutiniai koliažai, grafika, tapyba) susiję su nesiužetine, abstrakčia, dekoratyvumo elementų nestokojančia daile.

Solidžiausiai parodoje buvo pristatyti veltiniai koliažai, žavėję subtiliais dažytos vilnos atspalviais, paprastai-įmantrių paviršiaus faktūrų žaismu. Gal kiek abejonių kėlė dailininkės pasirinktas vienodai juodas visų koliažų fonas, ypač turint galvoje, kad stilistiškai ne visi parodoje eksponuoti koliažai buvo vienodi: dalis jų, įvedus siuvinėtas, griežtesnio kirpimo linijas daugiau priminė tekstilės kūrinius, juose galime įžvelgti ir grafikos elementų, kiti, laisvesni – tapybinius, interjero dekoro objektus. Bet, manau, tai daugiau dailininkės paieškų ir kūrybai naudojamų medžiagų savybių tyrinėjimo pasekmė.

Gana stiprūs ir Gitanos grafikos darbai, sukurti monotipijos, oforto, kartono raižinio, mišriomis technikomis. Juose subtilūs toniniai atspaudų atspalviai gražiai susipynę su smulkiomis moterišku kruopštumu išpildytomis detalėmis ar linijomis. Gaila, kad šių darbų formatai, palyginus, labai maži, kas jiems teikia tam tikro eskiziškumo, „parodinio nepilnavertiškumo“, trukdžiusio dailininkės grafikos darbams tapti solidžia šios parodos dominante.

Gal būt labiausiai kontraversiška dailininkės tapybos kolekcija – šalia keleto puikių, meniškai tobulai išbaigtų darbų parodoje eksponuoti ir silpnoki, spalvine ir kompozicine struktūromis neišraiškingi kūriniai. Tačiau, kadangi tapybos darbų parodoje buvo pristatyta nedaug, žymesnio „poveikio“ bendram gana brandžiam parodos lygiui jie neturėjo.

Galima būtų konstatuoti, kad G. Evseičikaitės kūrybos paroda – vienas iš pastebimų kultūros centro dailės galerijos žingsnių pristatant Ukmergės dailės gerbėjams profesionaliąją dailę, o parodos autorei – dar viena galimybė atidžiau žvilgtelėti į savo kūrybos kontekstą, jos raidą.

E. Darulio reprodukcijos