Egidijus DARULIS

Rugpjūčio pabaigoje Ievos galerijoje atidaryta šios galerijos šeimininkės Ievos Skauronės tapybos paroda - „Kažkas kitaip“.

15 daugiau-mažiau naujų tapytojos darbų... Kas tas „kažkas kitaip“?  Ar “kitaip” nei tapyba, kuri šiandien vyrauja Lietuvos jaunųjų dailininkų kūryboje, ar “kitaip” nei iki šiol pati autorė kūrė, ieškodama savojo braižo? Gal temos kitos, o gal žanras? Pabandykime paanalizuoti.

 

Bet vis tik - “kažkas kitaip”. Atrodo, kad nebėra moters personažo. Apnuoginto, romantiško, šiek tiek keistai erotiško, stipriai žiūrovą  veikiančio emocine prasme. Plačiastrėnės ir ištįsusios, kampuotų, grubių ar šiaip savitos plastikos siluetų moterys, susiliejusios su peizažu į vieną visumą, taip mėgtos ir taip ilgai puoselėtos, iš paveikslo į paveikslą keliavusios ir pasakojusios vis naujas istorijas, išnyko (?) iš Ievos Skauronės kūrybos. Liko vien peizažas, medžiai, gėlės... Šioje parodoje eksponuojamas tik vienas (ir tikrai stiprus) kūrinys, kuriame mes dar galime įžvelgti du moterų torsus nupieštus vien linija. Būtent tuos pačius gyvai ekspresyvius “grafinius elementus” - viena linija nupieštus moterų siluetus, suteikdavusius menininkės tapybai savitą nuotaiką ir emocinį “užtaisą”. O gal mes, kaip žiūrovai, jau tik to ir laukėme iš tapytojos?

 

Manding, Ievos kūryba visuomet balansavo tarp dviejų „krantų“ – abstraktaus siužetinio ekspresionizmo ir dekoratyvios ornamentuojančios visą drobės plotą abstrakcijos. Parodoje “Kažkas kitaip” mes matome didesnį polinkį būtent į pastarają, į abstrakciją – parodos paveiksluose siužetas nunykęs, tapęs lyg ir antraeiliu. Panašu, kad čia autorei svarbiau potėpių muzika, ritmas, spalvų dėmės, jų sąskambiai. Galbūt liko tik noras pasakoti savo (kitų?) emocijas per spalvinę harmoniją. Būtent – harmoniją. O gal Ieva Skauronė, dažnai dalyvaujanti respublikiniuose ir tarptautiniuose pleneruose, vis labiau žavisi gyvos gamtos teikiamomis pamokomis? Autorės kūriniai pilni harmoningo spalvų ir tonų žaismingumo, vientisos ramybės..., bet tuo pačiu ir kažkokio laukinio gaivalo. Drobių erdvės persmelktos drastiškos, kartais tarsi nelietuviškos gamtos gaivališkumo.

 

Atrodo, kad dailininkė tikrai nesiekia šokiruoti (vis dar ganėtinai populiarus reiškinys tarp jaunųjų dailininkų). Ir tai yra sveikintina, nes šokiravimas - tarsi siekimas vienkartinio efekto, sukrėtimo vardan sukrėtimo. Tai nebuvo būdinga autorei ankstesnėje kūryboje, labai panašu, kad Ievai Skauronei ir dabar svarbiausia - kokybiška tapyba. Spalvos naujausiuose jos tapybos darbuose vis tik grynesnės ir kontrastingesnės, o ryškias spalvas suderinti, nelyg suvaldyti jauną žirgą – gerokai sudėtingiau. Gal tai reikėtų vertinti kaip aukštą tapybinį "pilotažą"?

Bet kas gi autorę paskatino taip “šiek tiek” pakeisti savo tapybos stilistiką – paveikslai pilni dekoratyvių peizažų, gėlių, medžių lapų, kartais net padailinimų ir visą paveikslo plotą veik pilnai užpildančių spalvinių dėmių? Panašios tematikos darbų jos ankstesnėje kūryboje buvo ne tiek jau mažai, tačiau ji visada buvo "paskaninta" sudėtingesnėmis kompozicijomis, užpildytomis moterų siluetais ar pavieniais moterų-klajoklių motyvais. Ši romatiška, kartais lyriška, ironiška, o kartais net sarkastiška paveikslų nuotaika, "aštresnis" koloritas, atrodo, dingo. Liko dekoras, ekspresyvus ir techniškas, bet gal kiek lėkštokas... Gal būt autorės asmenybės branda diktuoja savo patirtį?.. Ramybės paieškos pergali jaunatvišką maištą? Galvon braunasi ir negraži, nedraugiška mintis – o gal tai labiau paklausūs “produktai" pirkėjams”? Kada ir kaip į šiuos klausimus atsakyti - ganėtinai subjektyvus užsiėmimas, bet klausimai vis tik kyla.

Nors, antrą vertus, – lai kuo daugiau kyla įvairių klausimų - reiškia paveikslai gyvi ir keliantys įvairias mintis, skatinantys diskusijas. Lai kuo daugiau  būna  pirkėjų, kuriems patiktų Ievos Skauronės, ar panašių į šią autorę kūrėjų darbai - tai žiūrovų meninio išprusimo "sertifikatas". Juk ji iš tikro yra labai techniška, gerai įvaldžiusi teptuką, puikiai jaučianti spalvas. O baigus stebėti ir analizuoti parodos “Kažkas kitaip” ekspoziciją atsiranda noras laukti kas bus toliau, ką kitais metais mums parodys ši įdomi Ukmergės krašto tapytoja.

Reprodukcijos autoriaus.